Žinia baisi. Baisūs ir tą moterį smerkiantys komentarai... Tos pačios mamos, linkinčios kitai mamai mirties...
Deja, bet tragiškų atvejų, kai mamos ryžtasi nutraukti savo vaikų gyvybes, buvo ne vienas. Ir skaudu, ir pikta, ir labai labai liūdna.
Po tokių tragiškų naujienų pasipila dar ir apgailestavimų lavina, kad tragedijos buvo galima išvengti, kad ties bedugne atsidūrusios mamos tiesiog neturėjo prieinamos psichologinės pagalbos.
Artimųjų ir draugų prašoma nebūti abejingais. Mamų prašoma neužsidaryti savyje, kreiptis į specialistus.
Pasakyti yra lengva, tačiau valdžios atstovų, kurie galbūt galėtų kažką pakeisti, tokie prašymai nepasiekia.
Aš taip pat esu mama. Kartais auginant vaikus ir užsisukus tame skalbinių, košių, nešvarių indų ir vaikų ligų rate pameti gyvenimo džiaugsmą ir netgi prasmę. O jei dar smaugia pogimdyminė depresija, emociškai pakelti kasdienybės sunkumus darosi vis sunkiau.
Po gimdymo pradeda kamuoti nerimo, panikos atakos. Fizinis ir emocinis išsekimas priveda prie sunkios depresijos. Kartais ir pačiai baisu savo minčių, kurios ateina į galvą...
Ir kas iš to, kad gero linkinčios draugės pradeda patarinėti: „Po mišką pasivaikščiok, pagerės“, „Pagulėk vonioje, atsipalaiduosi“, „Pamiegok, kai vaikas miega“ ir tt.
Pasiūlymų ir patarimų mamos sulaukia daug, bet kada tai padaryti? Realios pagalbos mamai NĖRA.
Manosios, kaip ir dažnos statistinės šeimos, atvejis toks: vyras visą dieną darbe, tėvai ir kiti giminės už kelių šimtų kilometrų, gero linkinčios draugės, kaimynės taip pat užsisukusios savo gyvenimo ratuose. Auginat vaiką ir gyvenant tik iš išmokų (o kai kam net ir grįžus į darbus) auklė yra neįperkama.
Kaip ir psichologas. Nemokama specialisto pagalba? Galbūt, jei pavyks prisiskambinti...
Bet taip pat dar noriu paklausti, ar kas nors bent įsivaizduoja, kokios sudaromos sąlygos depresijos kamuojamai mamai kreiptis į psichologą? Kada jį aplankyti, jei neturi, kur palikti vaikų? Vakare, vyrui grįžus po darbų ar savaitgalį? Tada nebedirba nė vienas specialistas.
Darželis situacijos negelbėja, nes vaikai nuolat serga, jau trečius metus neįmanoma susiplanuoti vizito pas odontologą – nuolat tenka atšaukti, nes vis „nepataikai“, kai tas kelias dienas per mėnesį visi vaikai yra sveiki ir gali likti darželyje.
Tiesa, pati esu bandžiusi pagalbą nuotoliu – vaiko „pampersų“ sąskaita kalbėjausi su pora specialistų „online“. Ar padėjo? Nelabai. Nuo namų įtampos pabėgti ir susikaupti vis tiek sunku. Tu negali apsimesdama ramiu veidu pasakoti apie savo bėdas, kol kitame kambaryje vaikas rėkia, arba bijai, kad nenutrūktų tavo pokalbis per jo pietų miegą, ar nebūtų nepertrauktos mintys prašant įjungti kitą filmuką ar papildyti sausainių atsargas (bandžiau pasitelkti visus metodus).
Kiekvienos šeimos situacija skirtinga. Kiekviena mama motinystę patiria kitaip. Vienai mamai gali būti nepakeliamas nuovargis, kitai nepriteklius, fizinis ar emocinis artimųjų smurtas (kalbu ir apie tokius komentarus, kaip „Tai tu nežindei?“, „Tai tu vis dar žindai?“), o trečia palūžta tiesiog dėl didelės socialinės atskirties ir vienatvės. Nes vienišai galima jaustis net ir gyvenant su vyru, kurio, deja, didžiąją dalį laiko nebūna namuose, o ir grįžę ne visi nori suprasti, kad jų moteriai reikalinga pagalba.
O pagalba išties reikalinga. Kokia? Galbūt valandiniai-savaitiniai darželiai? Galbūt prieinama KOKYBIŠKA psichologinė pagalba. Galbūt... Pratęskite jūs, kaip sunkų laiką išgyvenančioms mamoms galima padėti, kad tokie košmarai nebesikartotų...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
