Aš dažnai paklausiu žmonos, ką sapnavo?
Ji ironiškai atsako: „Neturiu laiko sapnuoti, nes man reikia miegoti.“ „O aš sapnuoju, dažnai sapnuoju“, – atsakau.
„Naktį reikia miegoti, o ne užsiiminėti visokiais niekais – sapnais. Jei neturi, ką veikti – knygą paskaityk arba eik kiemą pašluoti“, – užbaigia linksmai diskusiją žmona.
Pavydžiu jai, neturi problemų su miegu, nes nesapnuoja, o tiesiog miega. Aš nuolat sapnuoju. Kartais sapnai būna kvaili, be turinio, kartais įdomūs, konkrečiu turiniu, pranašiški, nors nepamenu, kad tos sapnų pranašystės būtų kada išsipildžiusios.
Prieš dešimtmetį baisus sapnas įkvėpė parašyti ir išleisti detektyvinį romaną, šiąnakt vėl regėjau labai aiškų, realų, bet labai keistą sapną.
Sapne atsiduriu ant kalvos, pamiškėje. Būrys žmonių, lyg pažįstamų, lyg kažkur matytų, ruošiasi rinkti šiukšles. Iškyla klausimas, į ką jas dėti ir aš atvažiuoju su senu MAZ savivarčiu.
Būtent su tuo, kuriuo prieš daugiau kaip 40 metų pradėjau vairuotojo karjerą. Puikiai pamenu savo pirmąjį mėlyną MAZ savivartį.
Prikrovė šiukšlių pilną kėbulą ir uždengiau juodu tentu. Sutemo, tad nuvažiavau į savo pirmąją įmonę, kad kitą dieną galėčiau išvežti šiukšles į sąvartyną.
Į mano buvusią įmonę (turgavietė Tilžės gatvėje), galima nuvažiuoti Joniškės gatve, kurioje yra senosios Klaipėdos kapinės. Taip pat ir Liepų, Mokyklos gatvėmis. Patogiau ir dažnai važiuodavau Joniškės gatve, bet šį kartą paskutinę akimirką sankryžoje pasirinkau kelią ne pro kapines, o Liepų gatve.
Neramina, kad mašinos iš priekio važiuoja įjungtais žibintais, o mano MAZ'o žibintai nešviečia. Važiuoju visiškoje tamsoje, bet nors kelio nematau, bet nenuvažiuoju nuo jo. Norisi sustoti pažiūrėti, kodėl nešviečia žibintai, bet kažkodėl negaliu sustoti. Važiuoju, vis važiuoju ir sustoju tik įmonės teritorijoje, kai jau šviesu.
Išlipu pažiūrėti ir pamatau, kad žibintų tiesiog nėra – tuščios angos. Šalia stovėjo kitas MAZ, norėjau iš jo išsiimti, bet nedrįsau imti svetimą ir šviesoje išvažiavau be žibintų. Staiga vienoje miesto gatvėje iškastame griovyje pamatau gulintį artimą giminaitį.
Puolu daryti jam širdies masažą, pučiu orą į burną. Ilgai tai darau. Privažiuoja taksi. Kažkur matytas taksistas žiūri per langą ir šypsosi. Paprašau iškviesti medikus. Išlipa, skambina, ilgai skambina, o aš vis spaudau giminaičio krūtinę, pučiu orą.
„Kodėl neatvažiuoja?“ – paklausiu. Aiškiai išgirstu atsakymą: „Kol jiems viską išaiškinsi, bet greitai bus“. Ir tuo momentu atsigauna giminaitis. Jis bando keltis, aš jam neleidžiu, prašau pagulėti palaukti medikų.
Nesulaukęs medikų prabudau. Pažiūrėjau į laikrodį. 05.25 val. Keltis reikėjo 05.30 val. Prabudau laiku ir išvažiavau iš aikštelės.
Sustojęs, po kelių valandų, užrašiau sapną, maža ką. Aišku, tai galima vadinti košmaru ar eiliniu rašinėliu, bet sutiksite, gerbiamieji, kad tokio rašinėlio, net ir turint lakią fantaziją, nesukursi.
Kaip manote, ką gali reikšti toks realiai sapnuotas sapnas? Perspėjimas, ar eilinis sapnas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
