Pradėsiu nuo to, kas „laužo“ mūsų jaunosios kartos likimus, o kartais net atima gyvenimą. Kas priveda prie savižudybių, narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimo. Pragaištingas dalykas. Tai patyčios. Pasitelksiu savu pavyzdžiu ir parodysiu, kaip tai gali sugadinti ir stipriai sužaloti žmogaus gyvenimą.
Iki 6 metų buvau mylimas, saugomas ir prižiūrimas vaikas. Mane supo graži aplinka ir, nors ir mažas, bet gražus draugų ratas. Ir štai atėjo Rugsėjo 1-oji. Tai buvo pirma pilnai Nepriklausomos Lietuvos diena, nes išvakarėse išsibogino paskutiniai sovietai.
Į mokyklą atėjau kupinas noro išmokti naujų dalykų, susirasti naujų draugų ir kurti savo ateitį. Visi buvo maži vaikai. Daug kas mano, kad tokiame amžiuje nebūna jokių patyčių, nes vaikai neįsivaizduoja, kas tai per dalykas.
Bet taip galvodami jūs esate naivūs. Beprotiškai naivūs. Vaikai jau atsineša tam tikrus įgūdžius iš namų. Nebuvau iš pasiturinčios šeimos, neturėjau madingų rūbų, gražios kuprinės ar prabangaus penalo. Ir jau pirmą savaitę suvokiau, kad kažkas ne taip. Tada mąsčiau kaip vaikas. Norėjau turėti draugų, būti gerbiamas ir girdėti malonius žodžius. Deja...
Net mokytojai mane pradėjo naudoti kaip tam tikrą bausmę. Būdavo, pasako, kad jei kokia mergaitė neklausys, tai turės sėdėti su manimi visą savaitę vienam suole. Tai turėjo būti kažkas panašaus į kankinimo priemonę... Aš vis mąstydavau, kas su manimi negerai. Vaikiškai.
Buvęs nuoširdus ir atviras vaikas, po truputį pradėjau užsidaryti savyje. Sėdėdavau vienas suole. Visi žaidimai ir panaši grupinė veikla vykdavo be manęs, nes mokytoja, matydama, kad nieko gero nepavyksta, mandagiai paprašydavo manęs pasėdėti ir netrukdyti. Mano įvertinimas už tas disciplinas būdavo nepatenkinamas. Nes aš nieko nedarau.
Vidinės kančios buvo daug. Ir štai, atėjo penkta klasė. Visi grįžom subrendę. Kitokie tikslai, kitokios mintys ir ambicijos. Ir, žinoma, kitoks požiūris į žmones. Galbūt tada turėjau tokį sadomazochistinį įsivaizdavimą, kad viena vasara gali kažką pakeisti. Bet nė velnio. Viskas buvo taip pat. Tik patyčios tapo rafinuotesnės. Klasės merginos ir vaikinai susirado poras. Prasidėjo mokyklinė meilė.
Aš taipogi norėjau turėti tokį žmogų šalia. Bet supratau, kad to nebus. Skaudžiai supratau. Klasiokės, matydamos, kad aš esu kitoks, pradėjo rengti visokiausias lažybas, kuri mergina sugebės įdomiau ir stipriau mane įskaudinti. Buvo visko. Ir atvirų patyčių, ir užslėpto skaudinimo. Mes juk žinome, kad tokiu metu vyksta paaugliškos hormonų audros, todėl mane gana atvirai provokavo seksualiniais dalykais.
Tai buvo pati pradžia mano problemų. Norėjau turėti, bet neturėjau. Mėginau rašyti merginoms laiškus, bet jie tapdavo mokyklos patyčių objektu. Galėdavo lygintis pagal skaitomumą su Biblija. Buvau apkūnus, nelabai šiuolaikiškas vaikinas, kurio tėvai nebuvo turtingi.
Iš manęs tyčiodavosi ne tik klasiokai, bet ir klasiokės, ir mokytojai. Todėl pajutęs, kad mokykloje jau viskas praeita, nusprendžiau išeiti į profesinę mokyklą. Ne tik įgyti specialybę, bet ir kažkokios gyvenimiškos patirties. Pamaniau, kad naujas kelias man padės rasti savo gyvenimo žmogų. Ir vėl klydau.
Ten tapau panašiu į boksininką, kuris po eilinio smūgio keliasi ir eina toliau. Netikdavau, nes neturėjau mašinos, mano pomėgiai buvo kitokie ir gyvenimo filosofija neatitiko jaunimo realijų. Neretai patyčios peraugdavo ir į fizinį smurtą. Netrūko netgi seksualinio aspekto... Girdėdavau replikas, kad esu toks nevykęs, jog su manimi išnyks žmonija.
Tiesiog specialiai nepasakojau smulkiai, kokias patyčias teko patirti, bet tai buvo itin grubios ir ilgalaikės patyčios. Mokyklą baigęs susiradau darbą, po kurio laiko ir širdies draugę, kuri tapo mano žmona.
Bet ką padarė patyčios? Jos sunaikino mano vidinį pasaulį ir atėmė tikėjimą kitais žmonėmis. Aš niekada nebegalėsiu turėti vaikų, nes mano psichinė ir fizinė sveikata buvo sužalota. Kai kurie iš mano klasiokų manęs atsiprašė. Atleidau. Bet tai man nesugrąžins tų metų ir tų dienų, kada aš kentėjau. Aš jau nebegaliu atmatyti to, ką mačiau ir atgirdėti, ką išgirdau.
Pabaigai norėčiau paprašyti tėvų. Tų tėvų, kurie augina vaikus ir juos išleis į mokyklą. Pakalbėkite su jais apie tuos dalykus. Pasakykite, kad šiame pasaulyje mes esam visi lygūs, kad apkūni mergaitė yra tokia pati, kaip liekna, kad berniukas su akiniais nieko nesiskiria nuo to, kuris be akinių. Kad smurtu ir patyčiomis netapsi kietesniu, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra lygus mums visiems.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
