Turėjau draugę, kuri gyveno kitame mieste nei aš ir mus skyrė beveik 200 kilometrų. Dėl mano darbo ir jos mokslų mes susitikdavome nelabai dažnai. Bet prieš Naujus metus susitarėme susitikti, nes buvo patogus laikotarpis, o ir jos gimtadienis, tad nusprendėme atšvęsti dvi progas vienu metu.
Maniau, bus galimybė pernakvoti pas jos tėvus, nes kelias netrumpas ir atvažiuoti kelioms valandoms neapsimoka. Visą savaitę tarėmės dėl mūsų susitikimo. Suderinom, kas ir kaip bus. Kadangi esu romantiškas ir nuoširdus žmogus, nupirkau dovanų – smulkių, bet iš širdies gilumos. Kvepalai ir baltas pliušinis meškiukas man pasirodė graži dovana.
Po maždaug trijų valandų kelionės jau buvau pas ją. Džiaugiausi matydamas savą žmogų, galėdamas ją apkabinti. Pasivaikščiojom po jos miestą ir nusprendėm grįžti į jos namus atšvęsti Kalėdų ir jos gimtadienio šeimos apsuptyje.
Vakaras buvo jaukus ir šiltas. Dovanos jai patiko. Buvo gera širdyje. Bet vakaro pabaigoje man pasidarė negera, nors dabar tai atrodo kaip kuriozas.
Pasirodo, kad apie mano pasilikimą nakvoti net nebuvo kalbama. Jos tėvai net nesileido į jokias kalbas, nes paaiškėjo, kad turi atvažiuoti svečių ir aš esu tik balastas. Jos tėvai galvojo, kad aš grįšiu namo, nors jau buvo 22 valanda vakaro ir autobusai jau seniausiai nebevažiavo.
Nustebino, kad mano draugė į mane pasižiūrėjo abejingu veidu, lyg tai būtų įprasta gyvenimiška situacija. Buvo pasiūlyta grįžti namo taksi, bet jūs turbūt įsivaizduojate, kiek kainuotų kelionė namo su taksi 200 kilometrų?
Taigi, man beliko ieškoti galimybės kažkur prabūti iki ryto. Viešbučiai ir visos kitos apgyvendinimo vietos buvo pilnos ir vietų nebeturėjo. Ir tada pasijutau kaip koks benamis, kuriam belieka vienintelė vieta – autobusų stotis. Jausmas buvo šlykštus.
Nežinodamas kito miesto, paaukojau kelis litus taksi ir nuvykau į autobusų stotį. Nedrąsiai pabeldžiau į stoties durų stiklą, išėjo jau solidaus amžiaus apsaugos darbuotojas.
Drebančiu balsu papasakojau, kas per situacija man įvyko. Pirminė jo reakcija mane nustebino. Jis nuoširdžiai pradėjo juoktis ir pasakė, kad gavau „nuostabią“ dovaną. Žinoma, paskui mane įsileido į vidų, nes lauke buvo šalta. Stebėjosi, kas turi būti žmogaus viduje, kad jis paliktų žmogų svetimame mieste naktį vieną.
Su juo beveik visą naktį prakalbėjome. Temos buvo įvairios, bet ir man buvo įdomu bendrauti, ir jam naktis neprailgo. Šiaip ne taip sulaukęs ryto sėdau į autobusą ir išvažiavau namo.
Žinoma, kaip padėką apsaugos darbuotojui nupirkau didelį šokoladą. Turbūt nereikia sakyti, kad po to vakaro mano santykiai pasibaigė, bet tai buvo ir gera pamoka. Visam gyvenimui. Kad ir kiek metų praeitų, tai man liks didžiausiu kalėdiniu nuotykiu ir kuriozu.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų kuriozas!“ Pasidalykite savo Kalėdų istorija, kai šventės baigėsi kuriozu ir dalyvaukite konkurse. Siųskite savo istoriją el. paštu – bendraukime@lrytas.lt. Daugiausiai perskaitymų sulaukusi istorija bus apdovanota Twinkly prizais.
Twinkly papuoš jūsų namus TWD060STP-B išmaniąja lempučių girlianda, kuri keičia spalvas ir gali būti valdoma telefonu!
Nugalėtojai bus skelbiami 2024 m. sausio 3 d. portale lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
