Buvome grįžę per Velykas pas tėvus į gimtinę. Patys gyvename svetur, todėl jau nuo kai kurių dalykų esame atpratę.
Kai grįžtame, natūralu, kad norime pasirūpinti savo grožio ir sveikatos reikalais, nes čia viskas kol kas dar šiek tiek pigiau. Todėl per trumpą laiką skubam aplankyti ne tik būrį giminių, bet ir daug specialistų. Ir pas gydytojus juk reikia, ir pas stomatologus, ir pas kirpėjus.
Bet kaip čia vietiniai elgiasi su savo klientais, tai buvau „apšalus“.
Prieš Velykas turėjau užrašymą pas kirpėją. Mano pažįstama kirpėja, pas kurią visad lankydavausi, negalėjo manęs priimti, rekomendavo kitą savo kolegę. Na, ką, gerai. Apsikirpti, plaukučius nusidažyti vis tiek reikia.
Kirpykloje užrašymas buvo 14 val. Iki kirpėjos dar turėjau kitų reikalų, skubėjau tvarkytis dokumentus dėl nekilnojamojo turto ir tt., tai šiek tiek užsivėlinau. Atvažiavau, buvo jau 14,10 val. Kirpėja tik apsisuko ant kulno ir pareiškė, kad nebepriims manęs! Say what? Nebepriimsiu, sako. Per vėlai atvykai.
Žiūri jauniklė tokia į mane stiklinėm abejingom akim. Nei mes draugės, nei pažįstamos, nei mačiusios viena kitą. Ne „jūs“ man, o „tu“ sako.
Bet gi tik 10 minučių pavėlavau! Kur tau, neleido net į kėdę sėstis. Pareiškė, kad po to nespės savo kitos klientės apkirpti ir nudažyti. Okei, o suderinti, kad vieną kerpi, kitai plaukučiai bąla po kepuraite, po to kitą kerpi, anai plaukučiai bąla, – negalima? Mano visos pažįstamos kirpėjos taip darydavo. Ne, negalima.
Tai, kaip suprantu, Lietuvoje visi labai gerai gyvenat, jei su klientais galit sau leisti taip elgtis?
Kirpimas plius dažymas tikrai kainuoja nepigiai. Seniau palikdavau po 50–70 eurų. Jei tokie pinigai – ne pinigai, ir galima taip varinėti klientes, tai aš nežinau, kokios milijonierės Lietuvoje kirpėjos yra.
Mes jau seniai atpratę nuo tokio elgesio. Ar čia toks elgesys vis dar yra normalus?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
