Pirmąją pasakojimo dalį apie miesčionio pagalbą kaimo veterinarui galite perskaityti čia:
„Prisiminiau dar, kaip aviną sumedžiojome be šautuvo ir, juo labiau, be jokio optinio taikiklio. Kaip tikri indėnai – su paprastu mediniu basliu...
Vieną vakarą svečiuojantis kaime su šefu Veterinoriumi, gaspadine ir kaimynu pamatėme mūsų burokų lauke kaimyno avinus bešeimininkaujančius.
„Ah tie bjaurybės Jurgio avinai, vėl mano burokus ėda“, – paleido gerklę šeimininkė.
Kaimynas be žodžių – už baslio – ir prie skylės tvoroj. Šefas į virtuvę peilio, o aš už varovą.
„Jokš, jokš iš daržo, jokš, jokš“, – pradėjau šaukti ir mojuoti rankomis.
Gudrūs buvo tie Jurgio kaimyno avinai. Per kur įlindo, ten bėgo, o prie skylės kaimynas – stiprus vyras. Norite tikėkite, norite ne, bet smūgis basliu buvo toks tikslus ir stiprus į tarpuragį, kad avinas krito kaip nušautas.
Nieko neklausiau, bet kilo įtarimas, kad tame kieme yra kritęs jau ne vienas Jurgio avinas. Bet, kita vertus, teisingai, nėra čia ko svetimus burokus rupšnoti...
Gaspadinė be žodžių katilą užkaitė, šefas su kaimynu aviną išdorojo, kailį šalin, aš iškasiau duobę, sumetėme į ją tai, kas Jurgiui, užkasėme ir tiesiai į virtuvę.
Čia vėl manęs laukė rimtas iššūkis.
„Tikras avino medžiotojas, kad įgytų avino jėgą ir lytinę potenciją, turi suvalgyti avino sėklides“, – tarė šefas.
Nežinojau! Linktelėjau į kaimyną.
„Jis jau yra valgęs. Pažiūrėk, koks stiprus ir turi keturis vaikus“, – paaiškino.
„O kaip su protu? Nepersimes man avino protas ir mąstymas? – paklausiau. – Juk, liaudis sako, kad vyrų protą dažnai valdo tai, kas žemiau bambos... Tu, kaip daktaras, turi išmanyti tuos dalykus ir numatyti šalutinius poveikius“.
„Avinas – ne žmogus, o kita vertus, juk ne avino smegenis tau duodam valgyti. Būk be baimės, nepersimes, juk pats avino galvą su visu protu patvoryje pakasei“, – nuramino visako žinovas, kaimo Viešpats – veterinorius.
Taip, prieš akivaizdų kaimyno pavyzdį ir šefo patirtį nepaprieštarausi. Sutikau pabandyti.
Gaspadinė išvirė jėgos ir stiprios lytinės potencijos patiekalą atskirame puode su įvairiais prieskoniais ir kažkokiomis žolelėmis. Ką aš galiu pasakyti. Psichologiškai buvo neskanu. Sėdėjau prieš lėkštę suraukęs nosį, bet keli lašai „pirmuko“ sužadino pažinimo apetitą.
Mėsa balta, minkšta, iš išorės primenanti dvi dideles frikadeles. Skonis, nepamenu tiksliai, valgyti galima, bet... Vieną įveikiau, prie antros sustojau. Ko tai nelabai besinorėjo.
Gal gaspadinei pagailo manęs, gal mano žmonos, atsiduso, paėmė lėkštę nuo stalo.
„Ai, mieščionas yra miesčionas, kam jam tie natūralūs produktai. Nusipirks vaistinėje potenciją keliančių vaistų ir galės žmoną po namus gaudyti“, – tarė ironiškai ir išmetė pro langą. Na, o ten gaidys to tik ir telaukė. Sulesė, net vištoms neliko. Gaidžiui reikia, pas jį vištų – tuzinas, o pas mane tik viena brangioji, tai du gali būti per daug.
Nežinau, brangieji, kiek tiesos tuose kaimo prietaruose, kiek toje „kaimiškoje viagroje“ vyriškos fizinės ir lytinės jėgos, bet greitai susilaukiau šeimos pagausėjimo. Tiesa, šefo kaimyno nepavijau, jis keturis augina, aš tik du, bet žmona iki šių dienų (jau 41 metai) gyvena su manimi – nepabėgo, nesiskundžia!
O kalbant apie tą avino protą, dėl ko taip nerimavau... Gerbiamieji, taigi aš jo smegenų nevalgiau. Avino protą su visa galva ir ragais pakasiau prie Jurgio tvoros...“ – rašė K. Grubliauskas.