„Esame dalyvavę keliuose tarptautiniuose sniego festivaliuose. Sniego festivalius galima palyginti su meno plenerais ar muzikos festivaliais – tai tam tikras žanras su kvietimais ir/arba atrankomis. Saporo festivalyje Lietuva dalyvauja jau daugelį metų, Kauno sniego skulptorių dalyvavimo festivalyje tradicija tęsiasi jau 14-ti metai.
Pradžios nebuvo labai įspūdingos. Gal pradžiai reikalingas laikas „apsiuostyti“, kas kur su kuo ir kaip. Visgi, dalyvauja profesionalūs skulptoriai, tad ilgai pažindintis su sniegu, kaip medžiaga, nereikia, labiau glumina neįprastas mastelis, monumentalūs dydžiai. Sniego kubo dydis siekia 3x3x3 metrus, tai pakankamas iššūkis per tokį trumpą laiką įveikti 27 tonas sniego, visgi, skirta tik 4 darbo dienos. Kituose festivaliuose skulptūros būna dar didesnės.
Festivalio aikštelėje dirbome tik 4 dienas, tačiau tai tik maža dalis didžiulio pasirengimo proceso. Tikrasis darbas prasideda pusmetį prieš festivalį – idėjos kūrimas, priemonių pasirinkimas ir kiti pasirengimo etapai.
Su idėjomis skulptūroms nutinka įvairiai: galbūt vienas iš kolegų susapnuoja, kartais idėja gimsta kolegiškai bediskutuojant, tarkime, kavinėje. Dažniausiai menininkai yra individualistai, kūrybinius klausimus ar iššūkius linkę spręsti vieni, tad proceso metu yra smagus jausmas, kai suremiamos komandinės ietys: vienas kolega stringa, kitas kolega padeda – randa sprendimą, efektyviai išnaudojamas laikas, ir sykiu mokymasis iš kolegų: kokiais įmanomais keliais galima spręsti iškylančias kūrybines kliūtis.
Geram rezultatui pasiekti svarbus yra idėjos skulptūrinis pateikimas, skulptorius turi būti empatiškas, matyti skulptūrą iš „šono“, iš žiūrovo perspektyvos, kelti klausimus sau: ar supras, ar perskaitys, ar nustebins. Plūktas sniegas – tokia tarpinė vandens medžiaga tarp ledo ir sniego: sunki ir „dusli“, aštri geometrija, paviršiaus tekstūra atgaivina „tingią“ medžiagą.
Atrodytų, tokios atšiaurios vietos, kur saugios žiemos, bet globalinis atšilimas pradeda kėsintis ir į šias teritorijas. Laikas, duotas skulptūrai, yra sąlyginai trumpas – 4 dienos, iš jų šįsyk 3 dienas saulė ir +6 C temperatūra. Saulei kepinant viskas tampa nevaldoma, skulptūra gįžta, saulės spinduliai grężiasi į skulptūros kūną. Vietoje to, kad darytume tai, ką moka geriausiai – dirbtume prie kūrinio ir jį tobulintume, turime numatyti, strateguoti, – stabdyti darbus, prarasti brangų laiką ir laukti, kol saulė nebebus tokia aštri, artės linki horizonto.
Skulptūrą pasirinkome dedikuoti Japonijos žmonėms – pasirinkome japonų kalbos simbolį kandži hieroglifą. Vystant idėją mes buvome „akli“: japoniško alfabeto nepažįstame, mus po šitą tamsų painų labirintą tiesiog paėmę už rankų vedžiojo Japonijoje gyvenantys draugai – ar pasviręs hieroglifas „laimė“ reikšmės nepaverčia „nelaime“, ar jis veikia vienas be kitų hieroglifų konteksto. Atrodo paprasta, bet daug niuansų, lengva pasiklysti. Viena iš festivalio organizatorių vietoje mėgino perspėti, jog ištraukus vieną skulptūroje hieroglifo horizontalę skulptūra reikš ne laimę, o nelaimę.
Kitas iššūkis, o gal labiau nuostaba: tik per tokius specifinius nišinius užsiėmimus gali stipriau suvokti tos šalies kultūrą, jos ypatumus. Japonija taisyklių šalis. Mums žinomas posakis „išmokti taisykles reikia tam, kad vėliau jas galėtum laužyti“, Japonijoje negalioja.
Kai kituose festivaliuose vertinama drąsa, kai rizikuojant gimsta kažkas naujo ir įspūdingo: kaip, pavyzdžiui, išlengvinant kelias tonas sveriančios skulptūros kojas iki rizikingų proporcijų, arba dar priauginti aukščio, kas fiziškai yra nemenkas iššūkis. Ten tokie dalykai yra tiesiog draudžiami. Kontrolė, ar atitinkame taisykles, mus persekiojo viso proceso metu.
3 pirmas dienas skulptūros išsikišusios dalys buvo paremtos sniego kolona, kad nuo savo svorio ir saulės nenulūžtų. Apsauginė kolona iš sniego atrodė kaip sudėtinė hieroglifo 幸 dalis ir japonai niekaip neįminė mįslės, ką šis hieroglifas reiškia.
Buvo neramu, tiesą sakant. Bet paskutinę dieną, kai atraminė kolona buvo nuimta, žmonių reakcija buvo audringa! Jie perskaitė viską, suprato džiaugsmo reikšmės, besisukančio vilkelio ir balanso skulptūrinę kalbą. Tada mes supratome – pataikėme! Tiltai tarp Japonijos ir Lietuvos susijungė! Paskutinę diena iš festivalio skulptūrų mus supo daugiausia auditorijos ir dirbant už nugaros girdėjome nenuilstančius, mus šildančius „sugoooi!“ šūksnius. Supratome, jog pataikėme ir palietėme japonų širdis.
Mes ne sykį pastebime, kad festivaliuose mūsų sumanymai dažnai skiriasi nuo kitų dalyvių kūrinių, ir tai arba suveikia, arba liekame nesuprasti. Po keturių dienų darbo, komandą lydėjo geras jausmas – nepriklausomai nuo būsimų komisijos vertinimų, mes jautėmės įgyvendinę išsikeltus tikslus ir jautėmės pakylėti. Intuityviai jautėme, kad būsime tarp apdovanotųjų. Visgi Japonijoje juntami kultūriniai ir estetiniai skirtumai. Paprastai būna dvi skulptorių stovyklos: figūratyvinė ir konceptualistinė. Konceptualios temos Saporo festivalyje, deja, nėra lengvai suprantamos, todėl laimėti trečią vietą su konceptualiu kūriniu – tai tikrai didelis pasiekimas.
Mūsų koncepcija – „Laimė tai pusiausvyra“. Ji trapi kaip grakščiai besisukantis vilkelis – vienas netikslus judesys, ir harmonija susvyruoja. Tačiau, pakoregavus judesį, vilkelis vėl pagauna ritmą, tęsdamas savo elegantišką, trapų šokį, galbūt primenantį laimės akimirkas gyvenime. Šis projektas – japoniško hieroglifo 幸 („laimė“) skulptūrinė interpretacija. „Laimės“ reikšmė išsisuka į balansuojančio vilkelio simbolį. Kvietimas apmąstyti pusiausvyros ir laimės ryšį. Dinamiška struktūra įtraukia stebėtoją į žaidimą: ar vilkelis išlaikys pusiausvyrą? Akimirką susvyruos, bet nenukris?“