Įsimylėjo gal per švelnus žodis. Diedukas buvo negailestingai sugundytas, suvystytas kaip šilta vilna.
Neseniai atšventėme senelio 80-metį. Susirinko visa giminė, kaimynai ir draugai. Šventė buvo graži, daug žmonių. Jubiliejus neeilinis. Per tą šventę mūsų senelis ėmė ir susikukavo su kaimynų dukra. Ji už jį 20 metų jaunesnė, dar net į pensiją neišėjusi.
Pradėjo nuo to laiko lankyti senelį. Visas kaimas ūžia, kad moteriškė skuba pas jį bet kokiai progai pasitaikius ir užsisėdi abudu iki vėlumos.
Ateidavo kaimynė žiemą tai su šližikiukais, tai per Velykas su margučiais, tai pavasarį beržų sulos atnešdavo ar kokių bandelių su grybais. Ir kaskart ateina vis su trumpesniu sijonu. Vis su gilesne iškirpte.
Matė mūsų šeima, kad negero kažkas tarp jų vyksta. Senelis, aišku, atkuto. Atjaunėjo akyse. Džiaugėsi tokia jaunos kaimynės draugija. Vis kartojo, kad toks niekam nereikalingas vienišas našlys daugiau niekam ir nerūpi, tik tai gražuolei kaimynėlei.
Aišku, netruko paaiškėti, kad dėmesys senam žmogui – ne iš tyros meilės. Senelis jau pradėjo savo testamento popierių ieškoti ir dievagotis, kad nori kai ką pakoreguoti, pataisyti, pridėti ar atimti...
Visiems tikrai pasidarė neramu, kas to senelio galvoje sukasi. Nejau dabar užrašys visą šeimos turtą kažkokiai prašalaitei vien dėl tų šviežių bandelių?..
Esam girdėję, kad senyvo amžiaus žmonėms dėl meilės apsisuka galva. Bet manydavom, kad barakudos taikosi į milijonierius, kurie turi pinigų, o ne į tokius senukus su nugyventa sena trobele su dešimt obelų.
Senelio giminės nebežino, ką daryti. Vieni vaikai jau susitaikė ir numojo ranka – tegu daro, ką išmanantis. Kiti vaikai su anūkais stveriasi už galvos – gaila visos šeimos turtą ir palikimą prarasti, ateities kartoms nieko nepalikti ir neišsaugoti.
Na, senelį iš dalies dar galima suprasti. Senas, vienišas, dėmesio gavo ir užkibo ant kabliuko. Bet kur tos kaimynės sąžinė? Kodėl ji tokia nedora ir bando nešvariais būdais pralobti iš vargšo žmogaus?