Nenoriu kištis į vaiko reikalus, suaugęs žmogus, turi savo šeimą. Bet kartais atrodo, kad vis dar toks pat vaikas, nors jau smilkiniai seniai pražilę ir jo paties vaikai užaugę.
Sūnus pradėjo daug išgėrinėti. Kaip dieną aišku, kad kažkas jam ant dūšios guli. Kurį laiką tylėjo, nesipasakojo, slėpė. Tačiau po to išlindo yla iš maišo.
Vaikai pasakė, kad jų motina, mano martelė, susirado meilužį – pabėgo pas kaimyną.
Mano sūnus, aišku, pakėlė skandalą, kur matyta, kad taip akivaizdžiai, net nesislepiant, po sutuoktinio nosim žmona su kitu vyru gulėtų. Na ir sūnus vyriškai santykius pasiaiškino, susistumdė su tuo kaimynu, apsikūlė. Martelė iškvietė policiją, mano sūnų išvežė...
Bet kur čia logika, kad esi nusikaltėliu vien todėl, kad savo šeimą ir moterį bandai apginti?
Kai paleido mano sūnų, jis grįžo namo dar labiau sugniuždytas. Tylėjo ausis suglaudęs ir taikstėsi su kiekvienu martelės įnoriu. Nori, išeina ji pas jį kelioms paroms. Namus ir vaikus palieka vyrui.
Nori, parsiveda savo kavalierių į bendrus šeimos namus, kartu ten išgerinėja, dar draugų visokių agresyvių pasikviečia. Tas meilužis elgiasi kaip savuose namuose, prie teisėto vyro glamžo jo žmoną ir valgo jo maistą!
Net man verda kraujas nuo minties, koks košmaras tuose namuose vyksta, gėda žmonėms sakyti, ką sau leidžia ta moteris.
Man iš šalies taip baisiai atrodo – kas čia per santuoka, kas čia per šeima, kas čia per tolerancija? Mūsų laikais būdavo tų „nuėjimų į kairę“. Bet taip akivaizdžiai su meilužiais prieš teisėtą sutuoktinį tai net ponai neleisdavo sau elgtis.
Norisi papurtyti gerai sūnų, kad atsikvošėtų, imtųsi kažko. Aišku, smurtu nieko nepasieksi. Siūliau reikalauti jam skyrybų. Neleisti šitaip vedžioti savęs už nosies. Vaikai jau paauginti, gali savimi pasirūpinti. Pats tikrai susiras padorią moterį, kuri jį gerbs ir mylės. Nelaikys kvailio vietoje.
Jei tik ji nori pas tą meilužį eiti, tegu eina, tepasiunta. Bet, manau, kad ir vaikams trauma matyti motiną, šitokias bjaurastis išdarinėjančią šalia jų tėvo.
Bet sūnus net nenori girdėti apie jokias skyrybas, tikisi, kad žmona vieną dieną atsikvošės, meilužis-žaisliukas atsibos ir ji vėl grįš į šeimą.
Ką daryt, patarkit? Man širdis plyšta matant, kaip sūnus kankinasi, kaip anūkai kankinasi.