Fraze „amžius – tik skaičius“ dažnai bandoma pateisinti santykius, kuriuose amžiaus skirtumas didesnis nei įprasta. Tačiau vienai moteriai šis 16 metų skirtumas, kuris pradžioje jai visai netrukdė, dabar kelia abejonių ir ji ima gailėtis, kad ištarė „taip“.
Atvirame „Reddit“ įraše apie savo santykius su 43 metų vyru, ši 27 metų moteris rašo: „Pradedu gailėtis, kad ištekėjau už vyresnio vyro.“
Ji pirmiausia paaiškina, kaip prasidėjo jų santykiai: „Susipažinome, kai man buvo ką tik suėję 22-eji. Net nesupratau, kad jis buvo 30-metis – jis atrodė (ir elgėsi) kaip 20-ies. Kai jis pasirodė mano gyvenime ir pasiūlė saugumą, pasinaudojau proga!
Žinojau, kad keista susitikinėti su tiek vyresniu vyru, bet visada buvau maištininkė. Nežinau, man tai atrodė patrauklu.
Susituokėme, kai man buvo 25-eri, ir viskas teoriškai buvo gana neblogai, tad jaučiuosi kalta skųsdamasi. Daugelyje dalykų sutariame, gyvename patogiai - dvigubos pajamos, be vaikų, kuriame tvirtą pagrindą.
Rodom vienas kitam švelnumą, nors kartais jis labiau primena kambarioką ar tėvą. Mūsų lytinis gyvenimas – nuobodus, tai taip pat didelė priežastis. Žinau, kad jei išsiskirčiau, abu finansiškai grįžtume į pradžią, o aš nebegalėčiau sau leisti gyventi taip, kaip dabar. Be to, nenoriu vėl pereiti per pasimatymų maratoną.
Nors sakyčiau, kad mūsų santuoka yra 80 proc., sėkminga ir aš jį tikrai myliu, dabar, kai visiškai subrendau, nebepakeliu to, kad jis viską sprendžia. Jei būčiau sutikusi jį dabar – tikriausiai jo nepasirinkčiau kaip partnerio.
Visa esmė ta, kad nešuosi savyje kažkokią nuoskaudą – man nemalonu, kad jis mane pradėjo vilioti, kai buvau tokia jauna. Koks skirtumas, kad buvau brandesnė nei bendraamžiai? Dabar, būdama 27-erių net neįsivaizduoju, kad galėčiau susitikinėti su 22 metų žmogumi.
Ar kas nors esate buvę tokioje situacijoje? Kaip su tuo susitvarkėte?“
Po įrašo jauna moteris sulaukė gausybės palaikančių komentarų iš žmonių, kurie išgyveno kažką panašaus.
Vienas atsakė: „Man buvo 27, kai išsiskyriau su savo 8 metais vyresniu buvusiu vyru (susituokėme, kai man buvo 20, jam – 28). Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Dabar esu 31 ir be galo laiminga.“
Kitas komentavo: „Mano mama pradėjo gyvenimą iš naujo būdama 59-erių, ir dabar ji laimingesnė nei bet kada. Niekada nevėlu rinktis save.“
Trečias rašė: „Pradėjau iš naujo 32-ejų. Dabar man 40, netrukus vėl tuoksiuosi. Niekada nebuvau toks laimingas.“
Dar vienas pridūrė: „Visiškai sutinku. Aš pradėjau iš naujo būdama 30-ies, dabar – po 6 metų – esu laimingesnė nei bet kada. Pažvelkite į tai kaip į galimybę pradėti iš naujo, o ne būtinybę. Tai labai padeda.“
„Ilgalaikiai mano santykiai baigėsi, kai man buvo 27. Tuo metu maniau, kad viskas baigta. Dabar juokiuosi – tai buvo kvaila mintis, juk visas gyvenimas dar prieš akis“, - mirror.co.uk citavo internautus.
Galiausiai pati moteris, parašiusi įrašą, dar papildė: „Tiesiog buvau vakare apimta emocijų ir norėjau tai išlieti – pažiūrėti, ar kas nors sėkmingai išsprendė ne tik asmenybės pokyčius santykiuose, bet ir su tuo susijusius kartų skirtumus. Galvojau ištrinti įrašą, bet manau, jis gali padėti ir kitiems permąstyti savo santykius, todėl paliksiu.
Kad būtų aiškiau: jis nebuvo turtingas, kai susituokėme – tą stabilią buitį susikūrėme kartu. Jis taip pat labai pasikeitė, ir, manau, mes vienas kitą formavome, kai paleidome senas traumas. Galbūt todėl ir tapome kitokiais žmonėmis.
Ir tas jausmas dėl amžiaus skirtumo neatsirado iš niekur – jis kilo man pačiai bręstant ir aiškiau matant santykių dinamiką. Galiausiai – tikrai apie tai su juo pasikalbėsiu. Tai nėra taip, kad mes niekada nebūtume aptarę problemų – tiesiog niekada nekėliau amžiaus klausimo, nes pati jam milijoną kartų sakiau, kad man tai netrukdo.“