Kiekvienais metais su savo dukrele labai laukdavome šios šventės. Tai buvo naujos pradžios, naujų nuotykių, naujo puslapio pradžia. Naujieji metai mums ateidavo ne žiemą, bet rugsėjo pirmą dieną.
Kasmet laukdavome, kada ateis laikas pirkti naujus reikmenis mokyklai, kasmet švęsdavome tą dieną ypatingai paminėdami – paruošdavome išskirtines vaišes ir vykdavome į pikniką, keliaudavome degustuoti naujo restorano meniu, naujo žaidimų kambario, išbandydavome dar nelankytą nuotykių parką, baseiną, žiūrėdavome kino filmą, koncertą ar kokią kitą pramogą. Tai buvo laikas, kai su savo mažyle būdavome labai laimingos.
Tačiau nutiko tai, ko nesitikėjau ir kam buvau nepasiruošusi. Prieš Rugsėjo 1-ąją jau planavau, kaip atšvęsime Mokslo metų pradžią, o vaikas man pareiškė, kad ji su manimi nenori eiti nei į mokyklą, nei švęsti neoficialios dalies mieste. Nori būti su draugais.
Mano dukrytė nebe maža – jai 15 metų. Suprantu, kad galbūt jau atėjo laikas nutraukti tą bambagyslę ir paleisti vaiką vieną, bet negalvojau, kad tai bus dabar – per daug skaudu ir sunku. Tiesiog ašaros byra, negaliu nusiraminti.
Nežinau, gal aš pernelyg jautriai reaguoju? Tikrai buvo laikas mamoms, kai tiesiog tekdavo plėšytis tarp darbo ir mokyklos, kad tik visur spėti. O dabar viskas baigėsi anksčiau nei dukrelė baigė mokyklą. Širdis kraujuoja ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio, kai vaikas užauga, tampa savarankišku ir mamos nebereikia.
Džiaukitės, kas dar rytais pinat kasas savo dukrytėms, kas dar lydit į mokyklą savo mažuosius gniauždami jų prakaituotus delniukus savo rankose. Įsimintiniausių ir brangiausių gyvenime Rugsėjo 1-ųjų su savo vaikais nėra tiek ir daug...