Galiausiai viena drąsi moteris jį „įskundė“.
„Aš žinau, – pasakė žmona. – Mes taip gyvename. Mūsų santuoka nėra apribota vienu partneriu.“
Po to sekė dar daugiau paskalų – šį kartą stebėjosi tokiu žmonos poelgiu. Atviri santykiai?
Kaip galima būti tikrai tikra, kad kita pusė laikysis principo „be įsipareigojimų“?
Ir mes visi sutarėme dėl vieno – mums buvo liūdna dėl mūsų draugės, tos žmonos, gyvenančios atviroje santuokoje.
Savo dainų žodžiuose Allen pasakoja apie santykių griūtį, kuri, kaip manoma, bent iš dalies atspindi jos santuoką su aktoriumi Davidu Harbouru.
Tai sena kaip pasaulis istorija. Moteris įsimyli charizmatišką ir sėkmingą vyrą. Kažkokio pokalbio metu ji ima svarstyti apie jo pageidavimą turėti atvirus santykius.
Galbūt tai atrodo logiška ir brandu? Kas gi nori, kad partneris jaustųsi suvaržytas?
Sudaromi susitarimai, kurie, tikimasi, apsaugos abi puses nuo pavydo ar nesaugumo jausmo. Kas galėtų įsivaizduoti, kad partneris iš tikrųjų susižavės kita taip stipriai, jog pradės planuoti susitikimus ir meilės lizdelio sukimą?
Atvirų santuokų šalininkai tvirtino, kad tradicinė santuoka, kurią turėjo mūsų mamos ir močiutės, tikrai nebuvo laisva.
Perduotos iš tėvo į vyro rankas, neturinčios finansinės nepriklausomybės ar realios galimybės išsiskirti. Šiandien tai skamba taip pat senamadiškai, rašo "Daily mail".
Kontracepcijos atsiradimas buvo didžiulis žingsnis moterims. Nebereikėjo bijoti pastoti – tai buvo milžiniška laisvė. Galėjai mylėtis tada, kai to norisi. Irgi gerai.
Mes užaugome tikėdamos, kad seksas gali būti linksmas ir spontaniškas.
Bet ar tai nenuėjo per toli?
Naujos normos teigė: jei moteris gali mylėtis nesusituokusi ir be rizikos pastoti, vadinasi – visos to norės. O jei ne, tai esame „frigidiškos“ arba „nepakankamai išsilaisvinusios“. Žinoma, tai buvo absurdas.
Prašyti savo sutuoktinės įsileisti į santykius kitą žmogų – dalintis ne tik lova, bet ir minčių erdve – yra didžiulė našta. Tai reiškia: būk man viskuo, nes kitaip aš turėsiu dar kitų.
Be to, intymumas yra išmokstamas dalykas. Tai ne tik seksas – tai metų metus kaupti juokai, požiūriai, patirtys, nelaimės, pergalės. Didžioji dalis sutuoktinių istorijų būtų visiškai neįdomios niekam kitam.
Santuokoje jūs esate vienas kito veidrodžiai. Nėra nieko ypatingesnio, nei būti matomam – ir matyti – žmogų, kuris tave tikrai pažįsta ir brangina.
Nesvarbu, ar esi raudonojo kilimo žvaigždė, ar mama, organizuojanti mokyklos loteriją – galiausiai tai būsite tik jūs, jūsų partneris ir vakaras prie televizoriaus. Jei nesistengsite kartu, išsiskirsite.
Mano vaikų ir anūkų kartos partnerius renkasi kur kas lėčiau nei mes. Mano jaunystėje privalėjai turėti vaikiną ar merginą. Mokykloje netgi nebūdavo tarpo tarp išsiskyrimo ir naujos draugystės.
Dabar populiarūs santykiai be įsipareigojimų. Jauni žmonės gali būti kartu be spaudimo tuoktis.
Jie gyvens ilgiau nei mes, tad jei gali išvengti ankstyvų, nebrandžių santykių – tuo geriau. Aš ištekėjau labai jauna už Sofijos tėvo ir – kaip visi prognozavo – mes išsiskyrėme. Turime nuostabią dukrą ir abu sukūrėme laimingas vėlesnes santuokas, bet aš vis dar palaikau požiūrį neskubėti susilaukti vaikų.
Įdomu ir tai, kad kai jie pagaliau pasirenka vieną svarbų žmogų, daugelis vis tiek nusprendžia tuoktis. Nėra geresnio būdo pasakyti pasauliui, kad esate laimingi ir norite likti kartu. Kiek žinau, nė vienas jų nepridėjo „atvirų santykių“ į vestuvinių pageidavimų sąrašą.
Tiesa ta, kad žmogus – dažniausiai vyras – norintis atviros santuokos, greičiausiai toks pats, kuris ankstesniais laikais būtų turėjęs meilužę. Tik dabar, dėl technologijų, sekimo ir kitų dalykų tai daryti sunkiau. Todėl atsiranda „sprendimas“ – įteisinta neištikimybė.
„Tai ne apgaulė, – jie sako. – Tai atvira. Rafinuota, protinga, modernu.“
Ir vis tiek galiausiai bus melų.
Jei tikite, kad atviri santykiai veikia – jūsų teisė. Bet mes, „senbuvės“, žinome, kaip tai baigiasi. Esame tai matę.“