„Daug tada sudėjau širdies, vis dar tikiu išsakytomis mintimis ir manau, kad dabartiniams abiturientams, šiuo metu besirenkantiems savo ateities kelią, jas taip pat nepakenktų išgirsti“, – neabejoja jis.
Žemiau pateikiama pedagogo kalba – iš vyresniųjų klasių mokiniams ir suaugusiesiems skirto bestselerio „Mokytojas: kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“.
PASKUTINĖ PAMOKA
Pamatykite, kaip paskutinio skambučio proga puošėsi Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientai
„Mokiniai visada nori manyti, kad mokytojui jie patys mylimiausi, tačiau vargu ar taip gali būti, kai gimnazijoje praleidi metų metus ir į pasaulį išsiunti tūkstančius jaunuolių. O man šie dvyliktokai iš tikrųjų buvo patys brangiausi. Pirmieji, kurie mane priėmė ir pamilo, pirmieji, kuriuos pamilau aš...
Labai abejojau, kad ateityje, turėdamas daugiau patirties ir žinių, galėdamas kur kas efektyviau paruošti egzaminams, sugebėsiu kam nors atiduoti daugiau savęs. Vien pagalvojus apie tai kaupėsi ašaros.
Tačiau juk nekūkčiosiu atsistojęs prieš visą klasę, neskaitysiu sentimentalių eilėraščių posmų apie nesustabdomai skriejantį laiką. Ne mano stilius. Jei jau vedu paskutinę pamoką, tai mokiniai turi ko nors išmokti. Aplinkybės ypatingos, todėl net ir anksčiau girdėti žodžiai skamba visai kitaip, būtina tai išnaudoti.
Tik ką aš pasakysiu? Apie tą paskutinę pamoką galvojau ištisas dvi savaites, o kiek valandų užtrukau ruošdamas kalbą, nė negalėčiau suskaičiuoti. Iš pradžių planavau įmantriai įpinti visus privalomus autorius, kuriuos per pastaruosius dvejus metus analizavome per pamokas, tačiau tai pasirodė pernelyg pretenzinga.
Vėliau svarsčiau idėją tezėmis pateikti tam tikras gyvenimiškas tiesas, kurios pravers baigus mokyklą, bet skambėjo per daug formaliai. Galop viską ištryniau ir nusprendžiau kalbėti taip, kaip geriausiai moku, – nuoširdžiai ir be pagražinimų.
Susiję straipsniai
– Vakar atsitiktinai nugirdau pokalbį, kuris man iki šiol neduoda ramybės, – pradėjau iš tolo. – Dvyliktokė, kuri dar neseniai svajojo savo ateitį sieti su kultūra, nusprendė rinktis visai kitą sritį – rinkodarą. Persigalvoti natūralu, tačiau man susidarė įspūdis, kad šis sprendimas buvo ne tiek padiktuotas širdies, kiek apskaičiuotas: kur galima daugiau uždirbti? Kurios srities specialistai paklausesni? Kas stabiliau? Tai, žinoma, svarbūs, tačiau tikrai ne patys svarbiausi klausimai, – kreipiausi į abiturientus.
Šįkart dvyliktokai buvo panašesni ne į paauglius, o į suaugusius žmones. Visi sėdėjo pasitempę ir rimti – atrodė, kad suolai ir dvylika metų trintos kėdės staiga pasidarė jiems per maži.
– Pasidalinsiu asmenine patirtimi, – tariau nužvelgęs susikaupusius veidus. – Gimnazijoje turėjau dvi įdomias klasiokes. Viena iš jų dvyliktos klasės pabaigoje pasirinko šiuolaikinio šokio, kita – japonologijos studijas. Šiuolaikinio šokio kursas Lietuvoje buvo visiška naujovė, o japonologija man skambėjo kaip kažkokia abrakadabra.
„Nejaugi merginos rimtai planuoja iš to gyventi?“ – galvojau. Nesiruošiau rizikuoti, todėl pats pasirinkau nelabai dominantį, užtai „perspektyvų“ ir „užtikrintą“ teisininko kelią. Kol kankinausi sėdėdamas prie kodeksų, mano klasiokės sėkmingai klojo pamatus mėgstamai veiklai. Šiandien pirmoji vaidina gerai žinomuose spektakliuose, antroji gyvena Tokijuje ir gilinasi į Japonijos kultūrą. Na, o aš su teise nebeturiu nieko bendra.
Buvau pasiruošęs stabtelėti, jei kas nors panorėtų įsiterpti, tačiau dvyliktokai nė negalvojo manęs pertraukti – sėdėjo įsmeigę akis ir klausėsi. Pirmą kartą klasėje vyravo visiška tyla.
– Užuot galvoję apie būsimą atlyginimą, finansinį stabilumą, paklauskite savęs: KAS MAN ĮDOMU? – pabrėžiau. – Dar nežinote? Tuomet rinkitės tai, kas prasminga. Bet niekada nesirinkite profesijos vien dėl to, kad kam nors ji atrodo saugi arba perspektyvi. Toks mano patarimas. Kai atrasite jums artimą veiklą, karjera susiklostys savaime. Pamatysite.
Tik nusiteikite, kad paieškos gali užtrukti. Juk svajonių profesijos aš pats ieškojau dešimt metų! Manote, man rūpi, kad mokykloje niekada neuždirbsiu milijonų? Nieku gyvu negrįžčiau į reklamos agentūrą, net jei už tai man pasiūlytų dešimt kartų didesnę algą. Na ir kas, kad darbas buvo lengvesnis? Kas, kad turėjau daugiau laisvo laiko? Buvau nelaimingas. Nuo tada, kai tapau mokytoju, darbui skiriu ne aštuonias, o keturiolika valandų per dieną, tačiau nebelaikau jų našta. Atvirkščiai – džiaugiuosi, kad galiu tiek daug skaityti, domėtis, tobulėti, bendrauti su jumis... Man tai neįkainojama, suprantate? Neįkainojama! – pakartojau karštai.
Nė nepastebėjau, kaip įsijautęs ėmiau žingsniuoti palei lentą – visą tą laiką mokiniai sekė mane žvilgsniais. Nebenorėdamas be reikalo jų blaškyti, sugrįžau į vidurį ir vėl pradėjau kalbėti ramesniu tonu.
– Kitas mano patarimas dabar skambės paradoksaliai, bet jis toks: nedirbkite. Tiksliau, nepradėkite dirbti per anksti. Pirmieji keleri studijų metai gali būti patys smagiausi: savarankiškas gyvenimas, visiška laisvė, daugeliui tėvai dar gali padėti finansiškai... Kur jūs skubate? Baisu žiūrėti į mokinius, kurie jau vienuoliktoje klasėje pamokas iškeičia į padavėjo prijuostę restorane. Ir visai ne todėl, kad neturi kito pasirinkimo. Nedarykite kvailysčių! Geriau investuokite į save, o ne praleiskite savaitgalius mėgindami užsidirbti kelis šimtus eurų šiek tiek naujesniam telefonui arba į spintą nebetelpantiems drabužiams. Anksčiau ar vėliau visiems jums neišvengiamai teks pradėti uždarbiauti, tačiau jaunystė amžinai netruks. Kol galite, džiaukitės gyvenimu be įsipareigojimų, o kai jų pradės daugėti, išlikite sąmoningi. Netapkite vabalais! Tai didžiausia mano, kaip mokytojo, baimė, – prisipažinau.
Abiturientai supratingai nusišypsojo, kai priminiau jiems Kafkos „Metamorfozę“. Pastebėjęs šiltas mokinių emocijas pajutau, kaip mano paties širdis ima stipriau daužytis krūtinėje.
– Mokykloje dažniausiai sakoma, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, bet nežinau, kiek tokiame teiginyje tiesos, – toliau kalbėjau vis labiau jaudindamasis. – Gal ir taip, tačiau vėliau tas autentiškumas kažkur išgaruoja. Jį reikia puoselėti. Norint būti unikaliam neužtenka tiesiog būti. Negana visą dieną drybsoti ant sofos įsmeigus akis į ekraną. Žmogaus savitumas neišsiskleidžia savaime. Vaikščiokite į muziejus, lankykitės spektakliuose, skaitykite knygas, mokykitės, bendraukite, rizikuokite, keliaukite, klausinėkite, maištaukite – semkite gyvenimą pilnomis saujomis! Jaunystė man su tuo ir asocijuojasi. Su svaiguliu. Ne su tuo, kuris apima vakarėlyje padauginus tekilos, bet su tuo, kuris kyla iš paties gyvenimo. Štai. Noriu jums šį bei tą perskaityti, – tariau virpančiomis rankomis išsitraukęs lapelį. – Tai Bodlero eilėraštis, tiksliau, eilėraštis proza, kurį pirmą kartą išgirdau iš savo klasės draugės. Paklausykite:
„Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe – kiekvienas savaip.“
A. Starnavičiaus nuotr.
Perskaitęs nutilau... Staiga suvokiau, kad žvelgiu į mokinius bene paskutinį kartą ir pajutau, kad gerklėje ima augti gumulas.
– O dabar pasakysiu tai, ką, manau, ir taip žinote. Aš jus myliu. Esate mano pirmieji mokiniai, todėl niekuomet jūsų nepamiršiu. Dar niekam nesu skyręs tiek dėmesio, tiek laiko, tiek... – tariau stengdamasis užgniaužti ašaras ir pamačiau, kad ne viena mergina jau šluostosi akis.
Turėjau stabtelėti. Susitvardžiau tik todėl, kad labai nenorėjau paskutinės pamokos paversti graudulingu atsisveikinimu. Iš visų jėgų pasipriešinęs sukilusiems sentimentams nutaisiau tvirtesnį ir linksmesnį toną.
– Na, užteks, – paliepiau. – Juk ne liūdėti susirinkome. Kol neapsiverkiau, noriu kiekvienam iš jūsų ant kaklo užkabinti po šokoladinį medalį. Ant jo užrašytas vienetas šįkart reiškia ne kuolą dienyne, o tai, kad mano širdyje amžiams liksite pirmoje vietoje.
Tai pasakęs paėmiau beveik trisdešimt apskritų, į auksinę foliją įvyniotų šokoladukų su ilgomis spalvingomis juostelėmis. Tuomet, kad būtų juokingiau, garsiai įjungiau iškilmingą muziką ir pradėjau apdovanojimus. Iš lėto žingsniuodamas po klasę kabinau ant kaklo medalius ir spaudžiau rankas.
– O dabar kaip reikiant patriukšmaukite!!! Juk tuoj baigsite mokyklą!
Fone vis dar aidint muzikai, pasigirdo garsūs plojimai, švilpesys, šūksniai. Staiga prišokau prie stalo ir, ištraukęs iš anksto ten paslėptą konfeti patranką, iššoviau tiesiai virš dvyliktokų galvų. Daugybė rankų kaipmat pakilo į viršų, gaudydamos ant žemės besileidžiančius blizgučius...“
K. Klimas – žinomo tinklaraščio „Lietuvių kalbos mokytojas“ autorius. Jo knyga „Mokytojas: kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“ didžiulio populiarumo sulaukė vos pasirodžiusi, netrukus tapo perkamiausiu lietuvių autoriaus grožiniu kūriniu internete, iki šiol išleisti septyni knygos tiražai.