Bet ne paprastame kaime, o Jakų. Aišku, daugelis pasakytų kas čia tokio – kaimas jis ir Afrikoje kaimas, tačiau, gerbiamieji, Lietuva ne Afrika, o Jakų kaimas ne šiaip sau kaimas, o – „ Jakai ne juokai“.
Aš – žmogus atsakingas, pareigingas – jei dirbti, tai dirbti, jei gyventi, tai gyventi, todėl nuo pirmųjų dienų įsijungėme į kaimo bendruomenės gyvenimą.
Per 20 metų gyvenvietė ne tik išsiplėtė, susitvarkė, įgyvendino ne vieną projektą, pradėjo rengti įvairius renginius, sporto šventes, kurios tapo tradicinės ir vyksta kiekvienais metais.
Į Lietuvą grįžtantys emigrantai susiduria su sunkumais: pasigenda pagalbos integruojantis
Vienas gražiausių renginių, tiksliau, tikra šventė „Čia gera sugrįžti“, prie kurios organizavimo, finansinės paramos prisideda aplinkinės įmonės ir aktyvūs bendruomenės nariai.
Deja, dėl darbo specifikos ir ilgų komandiruočių retai tekdavo dalyvauti toje puikioje šventėje, tačiau vieną dieną, pats protingiausias pasaulyje žmogus – mano brangiausioji žmona, tarė: „Negi sėdėsi tuose vakaruose, kol viena dieną dūšią išleisi kokioje Europos aikštelėje“.
Didis žmogus Rimas Tuminas sakė: „Reikia mokėti gražiai gyventi ir gražiai numirti“. Todėl nusprendžiau – laikas grįžti namo. Nežinojau nei ką, nei kur dirbsiu, kiek uždirbsiu, tiesiog susirinkau daiktus ir grįžau.
Kaip ieškojau darbo, ką radau, kokie jausmai kamuoja tolimųjų reisų vairuotoją tapus vietiniu, ar kaip kolegos draugiškai pašiepia – „beausiu“, atskira tema, bet radau darbą nuo 7.00 iki 16.00 val., ir tik darbo dienomis.
Susiję straipsniai
Žinote, gerbiamieji, galimybė aktyviai įsijungti į bendruomenės gyvenimą, dalyvauti talkose, didžiojoje Jakų šventėje „Čia gera sugrįžti“, trumpose išvykose su šeima, galiausiai pastovus savo kiemo tvarkymas atperka tuos nevienareikšmius jausmus, kurie apima lyginant atlyginimą, darbą, gyvenimą, „Ten“ ir „Čia“.
Na, o šventė – ji visur ir visada šventė, ypač jei moki ir nori švęsti. Nepasakosiu visko, tiesiog reikia pamatyti, dalyvauti ir tapti dalimi to renginio. Nors nesu nei sportininkas, nei šokėjas , bet per tuos ilgus metus, praleistus Europoje „tarp dangaus ir žemės“, taip viso to trūko, kad dalyvavau keliose sporto rungtynėse ir net iškovojau medalį.
Tai buvo fantastiška, ypač kai vakare, pilant lietui, visu kūnu ir siela atsidaviau šokiui. Šokau už visus tuos metus, o lietus plovė susikaupusias širdyje tolimų kelių, aikštelių, pakrūmių ir vienatvės dulkes.
Po tokios šventės siautulio, lyjant Lietuvos lietui, pasijutau tikru naminiu piliečiu, vietiniu vairuotoju ir nesvarbu, kaip kolegos dabar mane vadina, svarbu, kad čia, į Jakus, gerą sugrįžti.