Sklando gandai, kad jie irgi iškeliavo iš šio pasaulio ir jau niekada nebepuoš Vilniaus senamiesčio gatvių savo spalvotais gyvenimai, autentiška filosofija, išskirtinumu – vietoj šių senamiesčio simbolių, mano nuomone, liko tik „pilka masė“.
O gal vieną dieną sostinės gatvės be skubančių ir telefonus maigančių ir į socialinius tinklus asmenukes keliančių stereotipinių vilniečių dar išvys kažką naujo, neįprasto, įdomaus? Neabejoju, to mums visiems linkėtų ir Gavelis...
Nuo arkikatedros pasuku link Žaliojo tilto. Vilniaus kontrastai čia atsivėrė visoje savo žiaurioje grožybėje. Po mano kojomis driekėsi nuostabusis senamiestis – chaotiškas, raudonų čerpių jūroje skęstantis labirintas, kuriame kiekviena plyta saugojo amžių paslaptis.
Kasdien Rožytė palieka skurdą ir važiuoja į Vilnių puodelio kavos su bandele
Tačiau pakėlus akis, anapus Neries, lyg tie invaziniai šliužai, apie kuriuos kadaise rašiau publikaciją, vienas greta kito gulėjo šalti ir tylūs stiklainiai. Naujieji verslo centrai, savo veidrodiniais fasadais atspindintys vienas kito ir savo pačių tuštybę, kėlė egzistencinį liūdesį. Jie darkė istorinį miesto veidą, įsiveržė į renesansišką erdvę kaip agresyvūs įsibrovėliai, kuriems nerūpėjo nei Rožytė, nei kunigaikštis Vildaugas ar benamis Vitas.
Penktadienis Vilniuje pilnas šurmulio. Praeinu pro menininkų pamėgtą kavinę, kurioje prieš savaitę kalbinau studentes. Buvau sumanęs vėl išgerti nealkoholinio sidro ir dar kartą bandyti laimę, tačiau nėra laisvų staliukų. Naktinėtojai, neradę laisvos vietos, sėdi net ant betoninio bordiūro. Penktadienio linksmybės pamažu įsisuka.
Tik man nelinksma. Šis pasivaikščiojimas turi konkretų tikslą – patikrinti, ar pavyks aptikti Vitą, o gal bent jau jo pėdsakus, pavyzdžiui, ant suolo sudėtus senus laikraščius. Garsiausio sostinės benamio gatvėse nebesimato ir tai kelia man nerimą. Paskutinį kartą jį buvau sutikęs šalia Bernardinų sodo, Gedimino kalno papėdėje esančiame parkelyje. Girdėjau, kad jis savivaldybės atstovų buvo išvarytas iš Lukiškių aikštės. Kad negadintų vaizdo užsienio svečiams ir prospekte dirbantiems kostiumuotiems valdininkams.
Deja, nuojauta neapgauna. Nei benamio, nei jo pėdsakų niekur nematyti. Nusiminęs pagalvoju – negi paskutinis gaveliškojo Vilniaus simbolis iškeliavo palaikyti kompanijos kunigaikščiui Vildaugui ir Rožytei?
Susiję straipsniai
Kojos pačios neša senamiesčio gatvėmis. Nejučiomis prieinu Užupį. Jaunimas, kaip ir mano studijų laikais, sėdi palei krantinę. Akimis nesąmoningai ieškau Nikodemo. Jo charizma, įvairiausių instrumentų, kuriais mokėjo groti, skleidžiami garsai, keista apranga prieš du dešimtmečius tarsi sakyte sakydavo – Užupis yra Vilniaus Monmartras. Tik čia dar galima pasijausti lyg kitoj erdvėje, kitame laike.
Nikodemo nėra. Jo instrumentų garso taip pat negirdėti.
„Pasidavė, o gal dezertyravo paskutinis bohemiškojo Užupio karys“, – nuliūdęs pagalvoju.
Be Rožytės, Vildaugo, benamio Vito ir Nikodemo, daugiau nebeliko nieko šiame mieste, ką galima pavadinti išskirtiniu. Kaip nebeliko ir senojo Užupio.
Jame pridygo prabangių stiklo ir betono „šedevrų“, savo šešėliais uždengusių vieną kitą autentišką namuką, dar menantį tikrąją šio rajono aurą, tačiau šiandien susigūžusį nuo daugiaaukščių kaimynystės.
O kokį Vilnių matote Jūs, mieli šio teksto skaitytojai?