Apie tai vaizdo įrašą sukūręs ir savo mintimis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalinęs žurnalistas atviras – norint, kad šiuolaikiniai vaikai pasijustų laimingi, reikia tik skiriamo kokybiško laiko ir nuoširdaus dėmesio.
Šis įrašas internete sulaukė daugau nei 350 tūkst. peržiūrų ir daugybės komentarų bei pasidalinimų.
Savo mintimis E. Kubilius sutiko pasidalinti ir su „Bendraukime“ skaitytojais.
Meilė futbolui pakeitė gyvenimą: ukrainietis garsina Vilkiją visoje Lietuvoje
„Tėvas nesu, vaikų neturiu, tad tikrai ne man čia ką nors svarstyti, bet pasvarstysiu… Du vakarus savo gimtuosiuose Gasčiūnuose praleidau su kaimo vaikais mokyklos sporto aikštyne.
Vakar su mama besivaikščiodami po kaimą užsukome į krepšinio aikštelę. Ten sutinkame keletą vaikų. Aš ramiai sau vienas mėtau kamuolį į krepšį, o mama, kuri kaimo mokykloje dirba anglų kalbos mokytoja, bendrauja su savo mokinukais. Klausia jų, ką veikia per atostogas, ragina juos būtinai dalyvauti kažkokioje netrukus kaime vyksiančioje vasaros stovykloje.
Tuo metu aš ramiai sau vienas mėtau kamuolį. Bet nė pats nepajuntu, kaip su vaikais pradedu žaisti krepšinį. Pasiūlė jie. Žaidėme tol, kol sutemo. Tiesiog žaidėme. Tai čia vakar.
Šiandien su mama grįžtame iš pajūrio ir aš jau vienas nueinu į mokyklos aikštyną. Galvoju, ramiai sau pamėtysiu kamuolį ir grįšiu namo. Deja. Po kelių minučių prisistato, kaip vėliau paaiškėja, būsimasis trečiokas Simas. Jis aikštyne buvo ir vakar. Pasisveikiname. Aš į krepšį mėtau savo kamuolį, jis – savo.
Susiję straipsniai
Netrukus Simas pasiūlo pažaisti „Barūnką“ (mes savo laiku tą žaidimą „Baba“ vadinome – čia kur turi įmesti iš tos vietos, iš kurios prieš tave mėtęs žmogus įmeta). Staiga iš kažkur atsiranda Benas ir Neitas. Simas viską taip suvadovauja, kad tą „Barūnką“ žaidžiame jau keturiese.
Po kurio laiko Neitas klausia Simo, ar šitas dėdė (čia aš, jei ką) žaidžia futbolą. Simas paklausia garsiai, ar žaidžiu futbolą, aš atsakau TAIP. Užknisa ta „barūnka“ ir vaikams pasiūlau pažaisti futbolą.
Kol pereiname į kitą aikštelę, atsiranda dar vienas berniukas. Pradedame žaisti. Po kelių minučių dar 3 vaikai iš kažkur išlenda – Titas ir dar 2 berniukai. Iš viso mūsų jau 8. Aš jų žaisti futbolo nekviečiu, bet taip nutinka, kad jau žaidžiame visi.
Po kurio laiko suvokiu, kad jau tamsu – nelabai ir kamuolys matosi, kad esu visas suprakaitavęs, susmirdęs, purvinas nuo vartymosi ant šlapios žolės, be to, nebelabai pajudu.
Rezultatas buvo lyg 7:2. Sakau vaikams, kad jau viskas, nebegaliu. Jie nuliūsta, bet sutinka, nes neturi kito pasirinkimo. Sako, tai nieko, ryt vėl vakare visi renkamės žaisti futbolo.
Sakau, ryt manęs jau nebus – namo į Vilnių važiuosiu. Vaikai vėl nuliūsta. Realiai, jei būčiau norėjęs, būčiau galėjęs su jais tą futbolą iki rytojaus vakaro ir žaisti. Bet atsisveikinu ir einu namų link.
Netrukus mane pasiveja Simas, čia tas pats būsimasis trečiokas. Klausia, ar gali mane iki namų palydėti. Sakau, tai žinoma, einam iki manęs, kadangi iš visų geriausiai žaidei futbolą, dovanų duosiu ir dar namo savo mašina parvešiu. Dovanų duodu, namo parvežu.
Ir po visko grįžęs namo galvoju. Nu nereikia mums tų telefonų mokyklose drausti. Nereikia mums vaikams aiškinti, kad keiktis negražu. Nereikia mums aiškinti, kad vyresnį žmogų reikia gerbti.
Nereikia mums čia visiems bastytis po pasaulį ir semtis patirties, kaip šviesti savo vaikus. Nu nereikia. Mums tiesiog reikia BŪTI su tais vaikais ir savo geru, mandagiu, pagarbiu elgesiu rodyti jiems pavyzdį.
Pabrėšiu, kad vaikai mane patys kvietė būti su jais, o ne aš juos. Nė vienas iš jų, žaisdami krepšinį ar futbolą, nesinaudojo telefonais, nes visus juos buvo sumetę kažkur už vartų. Nė vienas iš jų nė karto nenusikeikė. Maža to, mane pargriovę patys stabdydavo žaidimą ir dar atsiprašydavo. Ir aš tikrai nesijaučiau kažkaip negerbiamas. O nesu nei tėvas, nei su vaikais dirbantis pedagogas, kad žinočiau, kaip čia išvis elgtis su jais, bet panašu, kad viskas kažkaip suveikė.
Tad moralas yra toks – BŪKIME su savo vaikais, skirkime jiems daugiau laiko. Jų akivaizdoje nesiderkime, negerkime, nesikeikime, nesiskrepliuokime, nešaukime ant jų. Ir viskas bus gerai. Tada nebereikės nei prabangių ir brangių tėvystės kursų, nei važiuoti kažkur į estijas, švedijas ar singapūrus švietimo saulės parvežti…
Ta saulė pati sušvies, kai PRADĖSIME BŪTI su savo vaikais, leisime jiems BŪTI tais vaikais ir ŽAISTI gyvenimą. Šiuos du vakarus aš ilgai prisiminsiu. Vaikai, manau, taip pat. Ir kitąkart, kai grįšiu į kaimą, būtinai ateisiu į sporto aikštyną. Ir dar karvės dydžio maišą saldainių atsinešiu“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašė E. Kubilius.
Video galite pamatyti čia.