„Mano merginai 33-eji, man – 35-eri. Esame kartu 4,5 metų ir auginame bendrą vaiką. Ji lietuvė, o aš norvegas. Gyvename Norvegijoje, namuose kalbame norvegiškai ir angliškai.
Šiandien vėl susiginčijome dėl to paties dalyko, dėl kurio ginčijomės jau ne kartą, todėl svarstau, ar tai susiję su lietuvių kalbos kultūra, ar ji tiesiog elgiasi nemandagiai.
Trumpai tariant, ji atsisako su manimi namuose kalbėti mandagiai. Ji niekada nepaprašo manęs ką nors padaryti ar paduoti, o tiesiog įsakinėja tarsi kariuomenės vadas.
Hostelyje lietuvę mušęs amerikietis jam skirtą bausmę vadina diskriminuojančia
Pavyzdžiui, šiandien abu stovėjome šalia vienas kito namuose, o jai prireikė žirklių, kurios buvo kitame kambaryje. Vietoj „Ar gali atnešti žirkles?“ ji pasakė: „Paduok žirkles!“
Paklausiau, kodėl ji negali su manimi kalbėti mandagiai ir kodėl vietoj prašymo nuolat duoda nurodymus. Ar tikrai taip sunku?
Norvegų ir anglų kalbose bei kultūroje įprasta ko nors paprašyti, o ne įsakinėti – net ir kalbant su šeimos nariais namuose.
Paaiškinau, kad net augdamas namuose visada paprašydavau savo brolio: „Ar gali paduoti vandens?“, o ne sakydavau: „Paduok man vandens.“
Susiję straipsniai
Ji sako, kad negali namuose nuolat kartoti „ar gali, ar gali, ar gali“, nes čia jos namai, o ne restoranas. Be to, ji teigia, kad jos draugės lietuvės taip pat nekalba.
Keli šeimos nariai ir draugai yra atkreipę mano dėmesį į tai, kaip ji su manimi kalba. Aš jos visada paprašau, kad ką nors padarytų, o ne įsakau. Ji atsisako elgtis taip pat.
Ar tai įprasta lietuvių kalbos ir bendravimo kultūroje, ar čia tiesiog jos toks būdas?“, – „Reddit“ rašė jis.
Komentaruose žmonės rašė, kad vienas kitą sunkiau suprasti dėl kalbos barjero. Todėl pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į kalbėjimo toną. Kai kurie prisipažino taip pat pastebėję gana grubią lietuvaičių bendravimo manierą. O kiti, atvirkščiai, gynė, kad lietuvių kultūroje žodis prašau netgi gali nuskambėti kaip pasivi agresija.
„Turiu draugų – airio ir lietuvės porą, ir pas juos tas pats. Ji visada atrodo prieštaraujanti, agresyvi, rodo pirštu ir juo grasina žmonėms, bet, kita vertus, yra šiltas ir dosnus žmogus“, – rašė komentatorius.
„Pirmiausia viskas priklauso nuo tono, bet jeigu ji kalba agresyviai, tada ne, tai nėra įprasta. Aš galbūt ir pasakyčiau įsakmiai, jeigu kažko norėčiau, bet mano tonas nebūtų agresyvus. Tiesą sakant, vien iš tono būtų aišku, kad tai prašymas, o ne įsakymas. Kartais, jeigu supykstu, netgi galiu suformuluoti kaip prašymą vien tam, kad pabrėžčiau, ko noriu, bet vėlgi – svarbiausias yra tonas.
Manau, kad jos anglų kalba nėra labai gera, todėl ji automatiškai renkasi agresyvesnę formą? Tačiau agresyviai ir įsakmiai kalbėti nėra normalu. Be to, visi žmonės ir jų aplinka skirtingi, todėl iš kelių atsakymų ar situacijų tikrai negalima spręsti apie visą šalį – mes nesame vienodi“, – rašė kitas.
„Gali“ – taip, „prašau“ – nelabai. „Prašau“ dažniau vartojamas ką nors paduodant kitam žmogui, iš esmės beveik kaip „ta-dam“. Bent jau man „prašau“ gali skambėti labai pasyviai agresyviai.
„Gali atnešti striukę?“ man skamba visiškai normaliai. O „Prašau atnešti striukę“ skamba taip, lyg jau būtum kažko paprašęs atnešti ir dabar turėtum tai pakartoti, todėl „prašau“ beveik skamba sarkastiškai ir įsakmiai“, – paaiškino kita komentatorė.
„Būtent! Mandagi forma skirta nepažįstamiems žmonėms ar bendradarbiams. Sakymas „prašau“ namuose Lietuvoje gali skambėti pasyviai agresyviai“, – antrino kitas.
„Žinoma, šeimoje, kur visi vieni kitus gerai pažįsta, mandagumo trūkumas nebūtinai yra blogas dalykas. Tačiau jeigu tau atrodo, kad partnerio bendravimo būdas yra netinkamas, o jis nenori nieko keisti, tikriausiai reikėtų ieškoti kito partnerio“, – mano kitas komentatorius.
„Artimuose santykiuose įprasta kalbėti tiesmukiau, nes žmonės žino, kad vienas kitą myli, todėl tiesus kalbėjimas tiesiog padeda viską supaprastinti, o ne būti nemandagiems. Tiesa, tonas vis tiek išlieka ramus ir mandagus. Jeigu žmogus taip augo šeimoje, atsikratyti tokio įpročio gali būti sunku.
Vis dėlto, jeigu tu aiškiai pasakei, kad toks bendravimas tave erzina, o ji tai ignoruoja, tuomet problema yra būtent tai“, – antrino kitas.
„Aduok žirkles“ reiškia didesnę skubą. Pavyzdžiui, jeigu bandau suvaldyti savo katę, nes jai reikia iškirpti nedidelį susivėlusio kailio gumulėlį ir man žirklių reikia čia ir dabar, taip pasakyčiau savo partneriui ir tai nebūtų laikoma nemandagumu.
„Gali paduot žirkles?“ reiškia mažesnę skubą ir tai, kad tu turi pasirinkimą – pavyzdžiui, gali paduoti žirkles, kai kitą kartą atsikelsi ir kažkur eisi, arba netgi gali pasakyti, kad tingi keltis ir liepti jai pačiai jų pasiimti.
Akivaizdu, kad tai nėra griežta taisyklė, žmonės kalba skirtingai, o didžioji dalis niuansų priklauso nuo tono. Tačiau apskritai sakyčiau, kad lietuvių kalboje yra gerokai mažiau mandagių „priedų“ ir kalbama tiesmukiau.
Jeigu jai reikia, kad ką nors padarytum, ji tau pasakys, kad tai padarytum („prašau“ gali būti pridėtas kaip mandagesnis variantas). O jeigu tai neprivaloma, ji paklaus, ar gali/ar nori tai padaryti.
Mane, tiesą sakant, erzina, kad anglų kalboje reikia nuolat prašyti, tai sukelia papildomos painiavos, net kai žmogus iš esmės neturi jokio pasirinkimo“, – rašė komentatorius.
„Nesutinku. Man, kaip lietuviui, teko išmokti daug mandagiau kalbėti su savo lietuve partnere, nes pats augau kalbėdamas angliškai ir daniškai. Danijoje žmonės gana tiesmuki, o Lietuvoje yra daug mandagumo ir „supakuotų“ prašymų“ , – prieštaravo kitas.
„Ypač, kai bandai suvaldyti katę, tikrai nepradėsi dėlioti gražios mandagių žodžių sekos. Tai gali nuskambėti net garsiau ar susierzinus, bet visa tai vyksta dėl to, ką tuo metu darai, o ne dėl kitų šalia esančių žmonių“, – teisino lietuvę kitas.
„Tai labiau kalbos barjeras nei kultūrinis dalykas. Ji galvoja lietuviškai, o lietuvių kalboje „įsakymas“ iš tikrųjų neskamba nemandagiai. Todėl ji tai išverčia į anglų kalbą ir gaunasi toks variantas. Anglų kalbos kursai tai išspręstų. Beje, išmok ir lietuvių kalbą – kodėl jūsų namuose vartojamos tik anglų ir norvegų kalbos?“ – piktinosi komentatoriai.
„Mano šeimoje niekada nebuvo vartojama „Ar gali...?“ ar „Prašau...“, ir namiškiai tikrai įsižeistų, jei paprašyčiau kalbėti mandagiau. Mano vyro šeima yra mandagesnė ir dažniau prašo, o ne „įsakinėja“. Aš bendrauju visaip.
Taip pat galima pasakyti „Paduok žirkles?“ ir vien dėl tono, taip pat nuo to, kur dedamas kirtis sakinyje, tai gali skambėti kaip klausimas.
Šiaip, jeigu jos kalbėjimo būdas tau nepriimtinas, dar kartą apie tai pasikalbėk, aiškiai pabrėždamas, kas tau nepriimtina ir kodėl tai tau svarbu, bei parodyk tai taip, kad ji suprastų.
Kitas variantas – suprasti, kad ji tiesiog tokia yra, ir tai priimti, ypač jeigu ji nenori tavęs įžeisti, o jos tonas nėra nemandagus“, – patarė internautai.
„Ji teisi – lietuvių kalboje labai įprasta sakyti „paduok žirkles“ vietoj „gal gali paduoti žirkles?“
Manau, svarbiausia šioje situacijoje pagalvoti, kaip ji su tavimi elgiasi kitose situacijose, kad suprastum, ar tai tik kalbos ypatumas, ar ir jos elgesio problema.
Aš esu lietuvė, gyvenanti su užsieniečiu, ir pati sakau „can you“, bet, tiesą sakant, tai mane erzina, todėl suprantu, ką ji turi omenyje.
Ji taip pat gali tiesiog vadovautis požiūriu, kad reikia kalbėti tiesiai, be jokių pagražinimų, ir tiesiog eiti prie tikslo – pasakyti, ko nori ar ko reikia. Žmonėms iš kitų kultūrų tai gali būti šokas, bet, mano nuomone, daug geriau atvirai pasakyti, ką galvoji, nei būti maloniam vien išoriškai ir apsimesti, kad viskas gerai, kai taip nėra, ypač santykiuose.
P. S. Man nepatiko, kad parašei, jog tavo šeima ir draugai pastebi tavo merginos „nemandagumą“. Manau, kad turėtum ją apginti prieš kitus, net jeigu tau nepatinka jos elgesys, nes toks viešas vertinimas neigiamai veikia jūsų santykius.
Namuose gali pasakyti jai, kaip jautiesi, tačiau įsiskaudinčiau, jei žinočiau, kaip tave vertina dėl nepakankamai geros kalbos“, – rašė komentatorė.