„Mano mama gyvena paskutines dienas ir šiuo metu jai teikiama paliatyvioji pagalba. Esu vienas iš penkių vaikų – pagal amžių esu antras, mane lenkia tik sesuo. Mes su broliu abu jau pensininkai, visą gyvenimą dirbome fizinį darbą. Sunkiai dirbome, priėmėme teisingus sprendimus ir t. t. Mano sesuo ir du jaunesni broliai vis dar dirba, tačiau jų finansinė padėtis, palyginti su mūsų, prastesnė, nors jie tikrai negyvena skurde.
Sesuo paskambino ir pasakė, kad mamos noras – būti palaidotai mauzoliejaus nišoje, įrengtoje konkrečios bažnyčios sienoje. Net neaptarusi to su mumis, ji jau pradėjo aiškintis visas išlaidas: gėlių, dviejų dienų šarvojimo laidojimo namuose, karsto, gedulingų pietų ir visų kitų dalykų. Žodžiu, visą paketą.
Iš esmės man buvo pasakyta štai kas: mama neturi jokių santaupų. Valstybė paėmė visus jos pinigus, kad padengtų jos priežiūros išlaidas. Jokio palikimo, iš kurio būtų galima padengti išlaidas, nebus. Todėl man ir broliui teks padengti maždaug 45 tūkst. dolerių išlaidas, kad galėtume įgyvendinti mamos norą, nes sesuo ir du jaunesni broliai ar seserys „neturi pinigų“.
Lietuviai ėmė planuoti ne tik vestuves: populiarėja išankstinės laidojimo sutartys
Aš atsakiau, kad turėtume pasakyti mamai tai, ką ji nori išgirsti, bet iš tikrųjų planuoti pačias pigiausias laidotuves – kremavimą ir paprastą atsisveikinimo ceremoniją. Jei norima kažko daugiau, tuomet prisidėti finansiškai turime visi penki.
Mano brolis mano taip pat kaip aš. Tačiau trys broliai ir seserys, kurie nenori prisidėti, įsiuto. Jie mano, kad elgiamės savanaudiškai, ir apkalbinėja visa šeima“, – „Reddit“ rašė sunkioje gyvenimo kryžkelėje atsidūręs sūnus.
Komentaruose žmonės įsivėlė į diskusiją, ar vaikai turėtų išpildyti mamos norą bet kokia kaina.
„Neteisinga, kad finansinė našta turėtų tekti tau ir tavo broliui. Galima surengti gražią, pagarbią ir meilės kupiną ceremoniją be visų papildomų iškilmių ir prabangos. Pasakyčiau seserims, kad jei jos taip primygtinai to reikalauja, gali pačios už viską sumokėti. Labai ačiū, esu nuoširdžiai sujaudintas“, – manė vienas komentatorius.
Susiję straipsniai
„Niekada nesupratau, kodėl kas nors taip primygtinai reikalauja būtent tokių laidotuvių. Mano mama sako: „Aš jau būsiu mirusi, kam man tai rūpės? Darykite, ką norite.“ Žinoma, pagerbsime jos norus, bet visiškai jai pritariu (kaip ir tau bei tavo broliui). Tai absurdiškai didelė pinigų suma“, – antrino kitas.
„Pasakiau dukroms, kad mano kūną paaukotų mokslui. Tai nieko nekainuoja, padeda rengti naujus gydytojus, o jos gali surengti bet kokią atminimo ceremoniją arba visai nieko nedaryti“, – prisipažino kita internautė.
„Mano mama sirgo itin sunkia osteoporoze (bėgant metams jos ūgis sumažėjo maždaug 25 centimetrais).
Daugiau nei 20 metų buvo planuojama paaukoti jos kūną mokslui. Ji norėjo nemokamo kremavimo, nes manė, kad taip mums, vaikams, bus lengviau. Prieš kelerius metus įstaiga mandagiai atsisakė priimti jos kūną, nes mama iš esmės pergyveno laikotarpį, kai jis dar galėjo būti naudingas jų tyrimams (ji mirė gegužę, sulaukusi 96-erių).
Be to, girdėjau, kad kai kurios įstaigos perparduoda paaukotus kūnus organizacijoms, kurios atlieka įvairius bandymus ir tyrimus. Todėl šiek tiek džiaugiuosi, kad šis planas neišdegė ir kremavimą galėjome kontroliuoti patys“, – rašė kitas.
„Mano mama yra slaugytoja ir prieš daugelį metų nusprendė paaukoti savo kūną mokslui. Sesuo dėl to labai nusiminė, o mama jai pasakė, kad jei ši turi dėl to problemų, tai iš jos negaus nė cento. Aš tiesiog kvatojausi iš juoko, nes sesuo yra mamos numylėtinė. Tai buvo vienintelis kartas mano gyvenime, kai mačiau mamą ją taip griežtai pastatant į vietą“, – prisiminė kitas komentatorius.
„Mano situacija buvo priešinga. Tėtis pasakė, kad visi trys vaikai turime prisidėti prie mamos antkapio, nes jis negali visko apmokėti. Sutikome.
Praėjo dveji metai, o mama vis dar neturėjo antkapio, todėl ėmiausi visų organizacinių darbų: išsiaiškinau kainas, parinkau variantus, išsiunčiau projektus dviem broliams ir tėčiui, kad jie negalėtų sakyti, jog neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės. Jie atsakė, kad viskas gerai ir atrodo puikiai.
Užsakiau antkapį ir sumokėjau už jį pati – daugiau nei 3 000 dolerių. Sąskaitą nusiunčiau į bendrą mūsų pokalbių grupę ir pranešiau, kada antkapis buvo pastatytas.
Visiems jis labai patiko, nes išėjo tikrai gražus. Tačiau nuo to laiko praėjo 18 metų, o aš vis dar nesu gavusi nė cento – net iš tėčio.
Kai mirė tėtis, kategoriškai atsisakiau prisidėti pinigais prie bet kokių su jo laidotuvėmis susijusių išlaidų, nes maniau, kad savo dalį jau buvau atlikusi“, – rašė savo situaciją moteris.