Aš ne fotografas (kaip, pavyzdžiui, Ramūnas Danisevičius, kuris gyvena ant dviračio Vilniaus Senamiestyje, ir traukia iš visko, kas pakeliui, meno kūrinius vieną po kito). Tie iš jūsų, kas yra negeri, nemalonūs žmonės, dar man ir pasakytų, kad nebereikia tau, Užkalni, fotografuoti, nes TAU NEDUOTA. Tegu Dievas būna jūsų teisėjas, kai degsite pragaro liepsnose, bent žinosite, už ką.
Fotografuoju Vilnių, nes negaliu savo miesto nefotografuoti. Aš neturiu jokio kito tikslo, tik bandyti dar ir dar paliudyti ir dokumentiškai užregistruoti savo meilę miestui, kuris mane kažkada padarė savu, paskui kuriam laikui paleido, paskui priėmė atgal.
Dažniausiai fotografuoju telefonu (dabar – tuo pačiu „iPhone 5“, apie kurį rašiau protingą ir išsamią apžvalgą, jį įsigijęs), nors anksčiau naudodavau geresnę kamerą, bet valkiotis ją su savimi yra papildomas užsiėmimas ir rūpestis (dar pamesiu), o telefonas visada kišenėje. Visada – net kai naktį nemiga priverčia apsirengti ir išslinkti į Bernardinų gatvę cigaretės, net ir tada su telefonu (niekas naktį neskambina, bet vis tiek negali prarasti ryšio su civilizacija, gal dėl laiko skirtumo paskambins JAV prezidentas arba Dalai Lama).
Mes galime stenėti ir guostis dėl lavinos beverčių, menkaverčių ir abejotinos vertės nuotraukų, užplūdusių internetą, bet tai nebūtų teisinga. Taip, jos gaišina laiką, bet tik tuomet, kai nepasirenkate draugų arba tų, kieno žodžiai arba vaizdai jums įdomūs. Reikia rinktis (tam būtinos pastangos), ir tegu pasirenka ir jus – ar jie nori jus matyti, ar ne – bet negalima savęs stabdyti ir nefotografuoti, jei norisi. Nes momentas praeis, ir jo nebesugrąžinsi.
Waltas Disney kažkada sakė savo operatoriams, kai pradėjo filmuoti gyvąją gamtą – „mūsų versle kino juosta yra pigiausias dalykas“. Skaitmeninėje fotografijoje net juostelės nebėra. Fotoaparato ir kompiuterio atmintis nekainuoja beveik nieko. Nefotografuoti tik dėl to, kad kažkam gali nepatikti, tik dėl to, kad kažkas gali pasakyti blogą žodį („klausyk, nefotografuok daugiau, gerai?“), ar kažkas gali pasijuokti, yra didžiausia kvailystė, kurią galite padaryti: tai bus praleista proga. Gyvenimas atleidžia viską, išskyrus praleistas progas. Gyvenime nėra baisesnės graužaties, nei dėl praleistų progų, dėl tinginystės, neryžtingumo, abejingumo. Patikėkite manim.
Kaip kiekviena diena su mylimu žmogum yra dovana, taip ir kiekvienas momentas, kai mylimas miestas žiūri į jus, šypsosi ir nori patikti jums, yra dovana, į kurią jūs turite pakelti akis ir ištiesti ranką.Būtų neteisinga sakyti, kad Vilnius yra gražiausias pasaulio miestas. Esu matęs gražesnių.
Būtų banalu sakyti, kad Vilnius gražus visais metų laikais ir bet kuriuo paros metu: žiemą gražių dienų nedaug, kaip ir vėlyvą rudenį. Bet vasarą ir ankstyvą bei beužgęstantį rudenį Vilnius labai dažnai būna nuostabus. Dėl tinkamo atstumo nuo jūros, drėgmės ir vyraujančių vėjų debesys irgi būna puikūs.
Jei turite nors mažiausią norą, užtvindykite erdvę Vilniaus nuotraukomis. Ateinančioms kartoms nebereikės žiūrėti senų išblukusių atviručių: liks neišsemiami klodai informacijos iš šių laikų, kurie tada jau bus spėję tapti istorija.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
