****
Šie kursai bus labai trumpi, kad spėtumėt viską išmokti ir įsiminti. Antra vertus, sėkmės formulė yra paprasta, todėl daug ką aiškinti nereikia.
Mano vardas Andrius Užkalnis, aš esu lengviausiai atpažįstamas šalies skiltininkas (man nėra jokios prasmės slėptis po pseudonimais, nes vis tiek perkanda). Jūs, tikriausiai, norite rašyti taip, kaip aš. Jei nenorite – juo labiau turite perskaityti, kad žinotumėte, kaip rašyti jums nereikia.
Pradėkite nuo antraštės. Dažnas mano, kad antraštę gali sugalvoti paskui, kai jau jūsų tekstas bus parašytas. Nieko panašaus. Jei tiksliai sugalvojate antraštę, jau žinote, apie ką bus straipsnis. Jei antraštė nesiklijuoja, reiškia, dar nežinote apie ką turėsite parašyti.
Antraštė turi kabinti. Vadinkite tai, kaip norite: skandalų vaikymųsi, pigiu populiarumu, blizgučiu, bulvariniu masalu – nesvarbu. Arba jūs norite, kad jus skaitytų, arba ne. Jei jums nesvarbu, ar jus skaitys – jokia problema. Aš rašau ne jums. Aš rašau tiems, kas siekia populiarumo.
Skaitytojas yra nekantrus, įnoringas ir labai nuspėjamas. Jam reikia, kad antraštėje būtų kabliukas. Kitaip jis jos nepastebės – prieš jo akis kelios dešimtys antraščių.
Kabliukai gali būti tokie: kokia nors žinoma pavardė (jei jūsų paties pavardė jau žinoma, tai klausimas išspręstas – bet tuomet vargu ar jums dar reikia skaityti šias pastabas), stiprus žodis („vėpla“, „nevykėliai“) arba kas nors apie valgį, vaikus, nelaimes, nusikaltimus, mirtį arba seksą. Kitokių kabliukų kaip ir nėra. Jei žurnalistas rašo straipsnį, jam padės paveikslėlis, bet jūs – komentatorius. Prie komentarų paveikslėlių nededa.
Jums reikės temos. Temos gali būti dviejų rūšių: tos, apie kurias rašo visi, nes nerašyti apie jas negalima (Lietuvoje tai yra D. Kedys, bankai, šildymas), arba tos, apie kurias niekas nerašo (sakykim, kodėl visi, kas neduoda arbatpinigių padavėjams, yra apgailėtini šykštuoliai), ir ta tema galite būti pirmas pasisakęs. Abu variantai vienodai teisėti. Sėkmingi komentatoriai kabina ir vieną, ir kitą pusę.
Turėsite suvokti savo požiūrį. Jei aiškaus požiūrio neturite ir nežinote, ką apie tai pasakyti (pavyzdžiui, aš neturiu ką pasakyti apie aukštojo mokslo reformą), tai tuo klausimu jums rašyti nereikia.
Požiūris turi būti aiškus ir poliarizuojantis. Visokios vaikiškos mintys apie tai, kad „ne viskas yra tik juoda ir balta“, „tebūnie išklausyta ir kita pusė“, „neperlenkim lazdos“ yra medžiaga seilėtiems vystyklų ir kūdikių maistukų portalams ir tvarios ir (arba) darnios sklaidos ir tolerancijos centro lankstinukams.
Komentaras turi būti juodas ir baltas. Skirstyti bloga ir gera. Komentaras yra ne tam, kad pakeistų skaitytojo nuomonę. Jis yra tam, kad vieni pasijustų, kad štai autorius pasakė lygiai tą patį, ką visą laiką galvojo skaitytojas, o kiti pagalvotų, kad tokiems, kaip autorius, reikia drausti rašyti.
Atminkite: jei atsiliepiantys į jūsų komentarą grasina baudžiamuoju kodeksu, daro pastabas apie jūsų nuotrauką ar paskelbia, kad jo katė būtų parašiusi geriau, tai nors ir nėra kokybės įrodymas, bet patvirtina, kad tikslą pasiekėt. Jie daugiau nieko nebeturi ką pasakyti. Ir jie tikrai skaitys straipsnį iki galo.
Labai svarbi yra pirmoji pastraipa. Skaitytojas būtent po pirmosios pastraipos nusprendžia, ar skaityti, ar ne.
Ką tai reiškia? Reiškia, kad drąsiausioji komentaro mintis (arba bent aiškus jos pažadas) turi būti pirmojoje pastraipoje.
Jūs nesutinkate, nes jus mokykloje mokė kitaip. Jums rodydavo kaip pavyzdžius lėtai besivystančią intrigą, kur pamažu, iš lėto, skaitytojas, braudamasis per užuominų pinkles, lyg ant lėtos ugnies kaistantis puodas, po truputėlį pradės suprasti, kur link čia lenkiama.
Pamirškite tai. Tam niekas nebeturi laiko. XX amžiaus pradžios rašymui vieta muziejuje – prie verpimo ratelio ir briliantinės žalumos („zelionkos“) tepalo ant žaizdų. Apsiginklavęs skaitliukais, negalėsi konkuruoti su tais, kas turi kompiuterį. Vyniodamas pasakojimą tokiais tempais, kokiais įprato rašyti mokytojos, menančios vaikščiojimą į mokyklą basomis, skaitytojo neturėsi.
Galima dėl to sielotis, bet skaitytojas nė velnio neturi laiko. Visiškai. Jis nekantresnis, nei vyresnių klasių moksleivis, bandantis atsegti palaidinę draugei, ir tiek pat, kaip tas moksleivis susikoncentravęs į aplinkinį pasaulį. Tai yra, nė trupučio.
Tau, autoriau, tai gali nepatikti, bet jei nori turėti skaitytoją, turi jam pataikauti. Jis prie tavęs savo įpročių nederins.
Tai reiškia – griebk dėmesį iš karto, ir laikyk jį visą laiką. Pasakei „A“, sakyk „B“, paskui „C“, ir jokių ten „Aa“, „A ir dar truputį“.
Apie įtaigos priemones. Mokykloje tave mokė naudoti „vaizdingą kalbą“, ir kišo visokius netikusius pavyzdžius iš „klasikos“, užsimindami, kad ir tau reikia tokius naudoti. Nieko panašaus. Jei vaizdinga kalba jau panaudota, ji nebe vaizdinga. Kas pirmą kartą palygino moterį su gėle, buvo didis poetas. Kas tai padarė antrą kartą, buvo banalus nevykėlis.
Vykit lauk visus tuos banalius štampus. „Faktai kalba patys už save“, „abejingų neliko“, „atsitvėrė tylos siena“, „šurmuliavo mugė“, „kainų pasiutpolkė“, „pareigūnų keitimo kadrilis“ – nė vienas iš jų nepapuoš jūsų teksto, nepridės vertės, nepadarys jūsų geresniu autoriumi. Visa tai, kas lengva, yra netinkama. Žmonės neina į koncertus klausyti, kaip kas nors moka paskambinti „Šuniukų valsą“.
Todėl jums reikės visus palyginimus ir metaforas sugalvoti patiems. Geras palyginimas komentarui yra labai svarbus. Dėl vieno gero palyginimo jūsų komentarą bendrins socialiniuose tinkluose ir siųs draugams, ir todėl jūsų skaitomumas bus didelis. Skaitytojas galės nesutikti su niekuo, ką jūs parašėte (jums reikės tik išlaikyti jo dėmesį), bet vienas sakinys, tiksliai kalęs į klyną, privers jį grįžti pas jus vėl ir vėl, ir vėl.
Kaip jį sugalvoti, aš jums negaliu patarti. Ne todėl, kad būtų gaila. Man jie ateina patys. Manyčiau, gali padėti (bet nebūtinai padės) toks pratimas: žiūrėkite aplinkui – į daiktus, žmones, veiksmus – ir stenkitės sugalvoti, ką jie jums primena.
Galite niekam nesakyti savo pastebėjimų, jei jų drovitės. Tik nestabdykite: jei gatvėje pamatyta sena moteris panaši į šlapią alkaną katę, prisiminkite tai. Jei pyragėlis parduotuvės vitrinoje priminė žmogaus ausį, arba alkūnę, arba jūsų paties iškištą spuoguotą liežuvį, kai jį matote vonios veidrodyje, prisiminkite tai. Kol tai taps įpročiu. Važiuodami per šlapią grindinį automobiliu, pažvelkite į jį ir pastebėkite, kad jis – kaip žvynuota drakono nugara, o jūs ant tos nugaros, ir įsivaizduokite, kas būtų jei drakonas pradėtų keltis, purtytis, ir jūs su visu automobiliu skristumėte kaip paspirta skardinė.
Paimate į ranką saldainiuką, dražė, įsivaizduokite, kaip jis atrodytų, jei staiga užaugtų, pasidarytų didesnis už namus ir bažnyčias, ir ridentųsi, traiškydamas miestą, bet kadangi jis toks pusiau minkštas, įsivaizduokite, kaip jam ridenantis jo paviršiuje akimirkai liktų įspausti sutraiškytų namų ir automobilių atvaizdai.
Savęs cituoti negalima, todėl taip ir padarysiu. 2010 m. rašydamas apie susitikimus su skaitytojais, kai važinėjau po apsnigtą Lietuvą, pamačiau tokį dalyką, kuris paskui atsigulė į knygos „Kelionių istorijos“ pradžią. „Sniegas ant asfalto žibintų šviesoje sukosi ir šoko, kaip vaiduoklių pėdos.“ Kai ateina į galvą kažkas tokio, paskui tuo ilgai didžiuojiesi.
Sunkiausia yra tekstą baigti. Didelė pagunda vėl yra bandyti rašyti taip, kaip mokė rašyti rašinėlius. Kokią nors išvadą. „Ką gi, belieka klausti, ar...“. Ir panašiai. Kartais be to apsieiti negali. Bet geriau, jei pavyks pačiai pabaigai sutaupyti ryškiausią, emocingiausią, labiausiai prisiminimų stygas griebiantį vaizdinį.
Reikia, kad užbaigus skaityti tekstą, skaitytojas palaimingai atsidustų ir pasijustų, lyg su pasimėgavimu baigęs pravažiavimą kokiu nors pramogų parko atrakcionu. Kaip grįžęs namo, radęs gerą vietą automobiliui pasistatyti ir tiksliai ten įvairavęs, ir pasitikinčiai pasukęs raktą, išjungdamas variklį. Kaip suvalgęs skaniausio pasaulyje sumuštinio (kai norisi dar, bet šįkart nėra) paskutinį kąsnį, ir nusivalęs ranka trupinius nuo lūpų. Jausmas turi būti toks.