Tegul skamba tai tikrai pretenzingai ir kiek pamišėliškai, tačiau mes tikrai panašūs. Tuo pačiu tikėjimu, kad tai, ką TU GALI PADARYTI, tikrai sudomins visus ir kad būtent taip ir reikia daryti. Būti pretenzingu ir niekuomet nepasiduoti. Visados galvoti, kad geriau prarasti visus savo turtus, nei tikėjimą savimi ir savo idėjomis. Suprasti žmonių norus, tegu kartais tuščiagarbiškus ir nepamatuotus, sukelti troškimą ir leisti jį realizuoti, leisti pasijusti svarbiu ir reikalingu, būti reikšmingu, o svarbiausia – leisti būti kitokiu ir išskirtiniu.
O pats bendriausias bruožas, vienijantis mus – noras būti KŪRĖJU, o ne pardavėju, verslininku ar dar kokia kita nereikšmingų ambicijų pilna persona šiame arogantiškame ir svetimėjančiame pasaulyje. Ir tada jau visiškai nesvarbu, kokia paskata tave veda, jei rezultatas – kūryba, ar tai savo neišsipildžiusių paties jaunystės svajonių siekimas, ar noras įrodyti kitiems, ką tu gali ir KAD TU GALI. Aš tikrai turiu ką įrodyti ir kam. Širdyje gyvena troškimas įrodyti savo mažam sūneliui, gyvenančiam toli nuo manęs, kad jo tėtis tikrai yra arti jo (net jei jo ir nėra šalia), kad jo tėtis savo darbais ir jų reikšme reikalingas ir svarbus visiems žmonėms aplinkui.
Tegul žino ir supranta, kad tai ir yra pats svarbiausias Žmogaus uždavinys – būti svarbiu ir reikalingu kitiems, savo darbais, siekimu, galu gale – sugebėjimu ir norėjimu svajoti ir niekuomet nenurimti bei nepasiduoti. Tikrai norėčiau daug ką palikti po savęs, kažką gražaus, šviesaus ir prasmingo visiems. Nuostabūs ir magiški R. Bradburry žodžiai: “Kiekvienas žmogus turi kažką palikti po savęs, pasodintą medį, užaugintą sūnų, pastatytą namą ar tiesiog porą pasiūtų batų. Ką nors, prie ko būtų lietusios jo rankos ir kur po jo mirties galės prisiglausti jo siela, kai jo nebebus. Kiti žmonės lies tuos daiktus ir tą akimirką tu vėl būsi GYVAS“.
Tikri kūrėjai palieka daug, o svarbiausia, jie palieka kitiems norą būti tokiais, kokie jie patys buvo. Kai mane kas nors pavadina svajotoju, aš tyliai šypsausi ir džiaugiuosi, kadangi tai puikus komplimentas tokiam žmogui, kaip aš. Svajoju ir džiaugiuosi, kad vis dar moku tai daryti. Kol kas laikas svajoti, tačiau ateis laikas, kai reikės svajonę realizuoti, ir kai tas laikas ateis, aš jau būsiu pasiruošęs tam...
Aš pradėsiu labai paprastai – nuo svajonės. Kuri užvaldo visas mano mintis, tarsi idee fixe sklando galvoje ir per dieną kelis tūkstančius kartų negirdimai klausia: „Gal tai ir yra tavo šansas, tavo galimybė?“ Jei kiekviena diena praeina, daugybę kartų užduodant ir bandant atsakyti į klausimą „Ar galiu, ar man pasiseks?“, vadinasi, privalau bandyti. Ir net jei nepasiseks, man jau bus pasisekę, kadangi jau bandžiau įgyvendinti savo svajonę, o tai jau yra daug. O tada bandysiu vėl ir vėl, ir taip be perstojo, kol pasiseks. O visų svarbiausia – kad visą laiką tuo TIKĖSIU.
Kiekvienas mūsų turime savo laiką, skirtą būti šioje Žemėje ir kiekvienam ateina laikas IŠEITI. Norėčiau tikėti, kad kai išauš diena, kai išeiti turėsiu aš, už lango švies ryški saulė arba į langus barbens lietaus lašai, o mano veide spindės ramybė ir žinojimas, kad išeinu ne veltui, kad savo laiką praleidau tinkamai. Kai kurie taip jau padarė.
Ačiū tau, Steve'ai, nors ir nepažinojau tavęs, bet dabar jau tikrai žinau, kad savo gyvenimo nepraleisiu veltui, tikrai ne!
***
Šis
tekstas dalyvauja rašinių konkurse „Kodėl S. Jobsas užkariavo pasaulį?
Mano istorija“.