Mano pažintis su šia netradicine asmenybe prasidėjo tikrai ne nuo naujo baltutėlaičio kompiuterio ar išmaniojo telefono, kuriuos puošia švytintis obuoliukas, taip viliojantis mūsų išmaniąją visuomenę. Negalėčiau pasakyti, kad mane iš tiesų labai jaudino nauji, tobulesniais grafiniais vaizdais, dizainu visus masinantys technikos stebuklai. Visada maniau ir turbūt manysiu, kad žmonės jau gimsta su genetiškai įskiepytu polinkiu tapti technologijų vergais. Dar blogiau, kai šie daiktai tampa reikalingi tik tam tikram išmaniam stiliui sukurti.
Viskas prasidėjo nuo niūrios dienos, kai, kaip ir kiekvienam žmogui nutinka, užklupo abejonių dėl to, ko sieki ar nori iš savo gyvenimo, „persunkta“ mintis. Banalu, sakysit. O, taip, gal net per daug, bet tikra. Tiksliau, momentas, kai abejonių yra daugiau nei įprastai, nes visas žmogaus gyvenimas yra viena didelė abejonė.
Tokiomis minutėmis, kaip ir filmuose, taip ir realiame gyvenime dažnai padeda karštas arbatos puodelis ir tas „reikiamas“ žmogus. Na, ir pokalbis, žinoma. Būtent po jo į savo „Facebook“ žinučių dėžutę gavau nuorodą su S. Jobso kalba Stanfordo universiteto studentams (dėkui visagaliams virtualiems socialiniams tinklams, kurie jau baigia apraizgyti mūsų pasaulį).
Jei atvirai, nekenčiu gaišti laiko ir peržiūrinėti visus „vaizdelius“, kuriuos mano draugai skelbia ant savo „virtualių sienų“. Dažnai nebeturim laiko pabendrauti tiesiogiai, o kai dar turi peržvelgti ir „like’inti“ milijonus internetinių draugų nuotraukų ir kas minutę besikeičiančių „auksinių“ minčių, darai tai lyg mašina, kadangi žinai, jog tokių dažnai beprasmiškai laiką suryjančių „objektų“ bus prigrūsta dar ir elektroninio pašto dėžutė. Nemandagu, ką gi, dar sykį prisipažinsiu, tai iš tikrųjų tiesa.
Šįkart padariau išimtį ir nesigailiu. Tiksliau, peržiūrėjau atsiųstąjį video turbūt mažiausiai tris kartus.
Man patiko visos trys gyvenimiškos istorijos, nes tai buvo teisinga, paprasta ir ... taiklu. Vis dėlto net po pribloškiančios kalbos turėjau abejonių atsakant į klausimą: S. Jobsas buvo genijus? Gal. Toks genijus, kurio nebesulauksime artimiausius šimtą metų? Ne, tikrai taip nemanau. Jau sutikau ne vieną talentingą asmenybę, kurios galvoje kirba daug prasmingų, netikėčiausių idėjų, todėl nemanau, kad šioje srityje šis žmogus išskirtinis.
Man regis, sėkmės paslapties reikėtų ieškoti kitur. Skirtingai nei daugelis iš mūsų, daugelio genijų (mano manymu), kurie vaikšto šia žeme, jis buvo kitoks. Ir koks gi? Kovojantis už savo idėją, abejojantis tuo, kas jau atrasta, siekiantis pažinti vis kažką naujo už jau nustatytų ribų.
Visi esame išskirtiniai, vieni galbūt labiau. Tačiau mažai išskirtinių pripažįsta, kad pasirinko ne tą kelią, meta teisės studijas ir neria į nežinomus vandenis turėdami tikslą – atrasti tai, ką iš tiesų norėtų nuveikti savo gyvenime. Šių dienų genijams trūksta drąsos parodyti pasauliui, kad jie tiki savo genialios idėjos prasmingumu, ir paprasčiausiai išlaisvinti savo kūrybinį potencialą toje srityje, kuri juos traukia. O S. Jobso gyvenimo moto rėmėsi posakiu - „The only way to do great work is to love what you do“ (Vienintelis būdas gerai atlikti darbą yra mėgti tai, ką darai).
„Sometimes life hits you in the head with a brick. Don’t lose faith“ (Kartais gyvenimas trenkia tau per galva plyta. Neprarask tikėjimo.). Iš tiesų, gyvenimas – loterija, todėl tokių „plytų“ ant galvų nukrenta nemažai.
Akivaizdu, kad žaisdamas šią ruletę vieną kartą klaidingai pasirinksi skaičių ar spalvą. Tačiau klaidingo pasirinkimo pasekmes genijai vertina taip pat skirtingai: vieniems iš jų tai šviečiantis užrašas „stop“, o kitiems – nauja starto linija, prie kurios jie nekantriai laukia kito etapo.
Atleidimą iš „Apple“ S. Jobsas pripažino vienu iš geriausių jam nutikusių dalykų, paskatinusių jį ieškoti naujų galimybių. Tai patvirtina seną tiesą, jog būtina nukristi, kartais net iš labai aukštai, nes tik taip galima išmokti vėl pakilti. Praradęs viską, tačiau vis dar išsaugojęs pasitikėjimą savimi, kiekvienas iš mūsų gali daug. Sakyčiau, jog galimybės neribotos. O tam nereikia būti genijumi. Tam reikia tikėjimo ir atsidavimo.
„Your time is limited so don’t waste it living someone else’s life“(Jūsų laikas ribotas, todėl nešvaistykite jo gyvendami kažkieno kito gyvenimą) – ši frazė jau tapo klišė, tačiau kiek iš mūsų jos nepamiršta? Juk daug lengviau savo „gyvenimo profilyje“ pasirinkti tokį egzistencijos statusą - „kaip visi likę septyni milijardai Žemės gyventojų“. Argumentas - manęs niekas neapdovanojo tokiomis savybėmis, kad ne tik socialinio tinklapio puslapyje, tačiau ir gyvenime galėčiau jį pakeisti į „genijus“. Ar tai iš tiesų pateisinama priežastis?
“And most important, have the courage to follow your heart and intuition. They somehow already know what you truly want to become. Everything else is secondary” (Ir visų svarbiausia, turėkite drąsos klausyti savo širdies ir intuicijos. Kažkokiu būdu jie geriausiai žino, kuo jūs norite tapti. Visa kita – antraeiliai dalykai.). Šių S. Jobso žodžių prasmingumą patvirtina ir paties jo gyvenimas, kuriame buvo daugybė rizikingų vingių, ne visada vedusių į sėkmę, tačiau niekada netapusių priežastimi sustoti pusiaukelėje.
Laužyti barjerus ir eiti pirmyn nekreipiant dėmesio, ką galvoja kiti. Patikėti savo sėkme nelengva, ypač kai tai reikalauja didelių pastangų, kartais – trupučio sėkmės. Dėl to kiekvieną dieną ir praleidžiame blaškydamiesi tarp „galbūt reikėjo“, „o jei būtų“. Tai žmogiška, net manau, kad neišvengiamai būtina, kad galiausiai pasakytum: „aš tikrai gyvenau, nes ieškojau, o galiausiai - suradau“. Daryti klaidas yra privaloma, tai „namų darbai“, kurių išvengti negali nė vienas lankydamas „gyvenimo mokyklą“ tam, kad įvertintų, kas iš tiesų svarbu.
Nemanau, kad daug tikrų genijų gimsta, bent jau tokių, kuriuos pastebi visa žmonija. Galbūt vienas per tūkstantį metų. Ir S. Jobsas nebuvo toks genijus. Jis norėjo juo tapti kaudamasis už savo idėją bei visais įmanomais būdais stengdamasis, kad ja patikėtų ir kiti. Juk ne veltui palinkėjo - „Stay Hungry, Stay Foolish. And I have always wished that for myself“ (Išlikit alkani ir kvailiojantys. To sau visuomet linkėdavau aš pats.). Daugelis turi svajonių, genialių, originalių. Tačiau kiek iš mūsų ryžtasi jų siekti, kad ir kokia neįtikėtina ir „išprotėjusi“ ji bebūtų? Štai ir visa S. Jobso genialumo paslaptis.
Ačiū, tau Steve'ai. Ne tik už žaismingą obuoliuko idėją, kuri baigia išvesti iš proto pusę pasaulio. Už užkrečiantį pavyzdį ir nerimstantį „idėjų alkį“ bei norą vis eiti į priekį. O tai galbūt net daugiau nei genialu.
***
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse „Kodėl
S. Jobsas užkariavo pasaulį? Mano istorija“.