Trumpam teko pakovoti su pirminiu skepsiu, jog tai tėra eilinis marketingo triukas, siekiant skaitytojus įtikinti knygos unikalumu, išskirtinumu ir kitais (ne)esamais -umais. Visgi teko maloniai nustebti, o puslapis po puslapio knyga vis labiau įtraukdavo. Visų pirma, autorius gerbtinas ne tik už nuodugniai archyvuose rinktą, kauptą, sistemintą medžiagą, bet ir gebėjimą tuo pat metu nuosekliai, rišliai bei įdomiai pateikti faktus.
R. Service'as stengiasi išlaviruoti tarp kai kurioms istorinėms knygoms vis dar pasitaikančio faktografinio sausumo ir grožinėms knygoms būdingo literatūrinio stiliaus. Jam išties sekasi tai daryti, mat knyga yra vertinga istoriniu požiūriu (autorius Oksfordo universitete dėsto Rusijos istoriją, todėl to laikotarpio konteksto išmanymas leidžia jam analizuoti Lenino biografiją).
Tuo pat metu tekstas pasižymi grožiniam kūriniui būdingu pasakojimo stiliumi, todėl knyga išties greitai ir lengvai skaitosi. Turint omenyje specifinį knygos žanrą (kuris, beje, Vakarų Europos valstybėse bei JAV vis populiarėja), nereikia tikėtis iš autoriaus dažnų nuorodų į išnašas.
Knyga taip pat pasižymi detalumu ir nuoseklumu. Autorius tikslingai Lenino biografiją pradeda nuo glaustos Rusijos istorijos apžvalgos, taikliai sudėliodamas prasminius akcentus ir tokiu būdu pagelbėdamas skaitytojams. Teigdamas, jog „šalis praleido Renesansą“, o Švietimo epochos naujovės taip pat mažai pasiekė Rusiją, autorius siekė parodyti, jog politinės, socialinės bei ekonominės aplinkybės turėjo įtakos Lenino asmenybės susiformavimui bei bolševikų partijos veikimui.
Kitaip tariant, autorius pabrėžė, jog šioje knygoje Lenino asmenybė buvo nagrinėta atsižvelgiant į to laikmečio kontekstą ir stengtas atrasti kitą požiūrio tašką į jo asmenybę. Autorius, remdamasis prisiminimais ir laiškais, mėgino kuo nuodugniau atkurti Lenino vaikystę, kasdienybės fragmentus bei pirmuosius žingsnius įsitraukiant į politiką.
Išties detaliai parodomas Lenino dalyvavimas Rusijos socialdemokratų darbininkų partijoje ir jos skilimas į bolševikus ir menševikus. R. Service'o tyrimas atskleidė, jog Leninas iki Spalio revoliucijos nebuvo absoliutus partijos lyderis, o jo poziciją palaikydavo ne tiek ir daug šalininkų.
Galiausiai ten, kur stinga faktų apie vienokį ar kitokį įvykį Lenino gyvenime, autoriaus neapgaudinėja skaitytojo ir prisipažįsta, jog negalįs pasakyti kaip iš tiesų buvo. Darydamas prielaidas, R. Service'as sąžiningai pasako, jog tai tėra tik viena iš daugybės galimų interpretacijų. Pavyzdžiui, autorius svarsto, kodėl Vladimiras Iljičius iš visų 160 jo paties naudotų slapyvardžių pasirinko būtent Leniną, o po to autorius nuoširdžiai priduria, jog iš tokių svarstymų pats Leninas būtų tik pasijuokęs, mat nėra tiksliai žinomos tokio pasirinkimo priežastys bei ką tai reiškė pačiam V. Iljičiui.
Pats knygos siužetas kartais panašėja į detektyvą, pavyzdžiui, Ochrana (carinės Rusijos slaptoji policija), siekdama susilpninti menševikus, tarp bolševikų slapta inkorporavo savo agentą, kurio pagrindinė užduotis buvo šalinti visas kliūtis, trukdančias Leninui suskaldyti Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. Atskleidžiama, kaip laikydamasis taktikos „skaldyk ir valdyk“ Leninas kilo kaip politinis lyderis, pašalindamas iš partijos jam nepalankius autoritetingus asmenis ir menševikus atitraukdamas nuo partijos organizacinių reikalų.
Pirma knygos dalis užbaigiama 1916 metais, Leninui aktyviai ruošiantis artėjančiai revoliucijai.
Robert Service, Leninas, Obuolys, 2012. Nori šią knygą įsigyti? Spausk čia!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
