Tiesiog po to, kai 2001 metų gruodžio 21 dieną teko susigrumti ir nugalėti neeilinę lydeką interneto komentarai buvo tokie, kad nebesinori pasakoti žūklės nuotykių ir vardinti trofėjų... Norėjau visą tiesą parašyti to straipsnio komentaruose, tačiau, tai galėjo atrodyti kaip teisinimasis, o teisinasi tik kalti.
Tad norėčiau dar kartą savo prisiminimais pasidalinti praėjus jau 11 metų nuo tos įsimintinos dienos.
Nors 2001 metų gruodis ir nepoškėjo tvoromis, tačiau nebuvo ir rekordiškai šiltas, todėl spiningavimas tokiu metu priskiriamas daugiau ekstremaliai žvejybai. Kadangi nesu milijonierius ir pagal finansines galimybes priskirčiau save, geriausiu atveju, vidutiniokų klasei, todėl žvejoti dažniausiai vykstu ne vienas, o su bičiuliu. Taip ne tik šeimos biudžetas mažiau nukenčia, bet ir žvejot smagiau, o ir nenumatytoms problemoms iškilus draugo pagalba dar niekam juk nepamaišė.
O tą dieną Aidas tapo dar ir vieninteliu liudininku. Nepasakosiu nei savo žūklavimo technikos, nei taktikos, tiesiog gruodžio 21 diena man tikrai buvo nebloga -artėjančių Kalėdų stalui jau turėjau sugavęs dviejų ir beveik keturių kilogramų aštriadantes.
Plaukiant vienos iš Rašų ežero duobių pakraščiu pajutau nestiprų stuktelėjimą per masalą. Kadangi puikiai pažįstu šį vandens telkinį, gerai žinau, kad jokių kliuvinių čia būti negali, o jau ir pats prisilietimas prie masalo buvo kaip tipiškas atsargus margašonės kibimas. B
Nusprendėme išmesti inkarą ir apmėtyti šią vietą. Kibimo nereikėjo ilgai laukti: jau antru ar trečiu masalo pravedimu pajutau smūgį. Tai jau nebuvo atsargus masalo ragavimas, o užtikrinta agresyvi ataka. Nebuvo jokių abejonių (kaip daugelis autorių rašo), kad masalą įkirtau į kelmą ar panašiai: tuoj pat po pakirtimo valas be jokių papildomų trūkčiojimų ar smūgių ėmė „važiuoti“ į šoną nuo valties. Taip elgiasi tik paaugusios lydekos. Dar ir 3-5 kilogramų aštriadantes nevengia paspurdėti ir pasimuistyti, na, o didieji egzemplioriai jau ir elgiasi ramiau ir užtikrinčiau.
Matyt, stambiažvynės jau neisterikuoja, o tiesiog pasitiki savo jėga ir nenugalimumu. Bijau tiksliai pasakyti, kiek truko kova - gal apie 20-30 minučių. Tiesiog tokiu metu laikas jau nustoja egzistuoti, paprasčiausiai, praranda prasmę. Ne kartą didžuvė keitė judėjimo kryptį, ne kartą buvo pavojingai priartėjusi prie žolių juostos, tačiau bičiuliui padedant visgi pavyko įvilioti ežero karalienę į graibštą.
Tik įkėlus į fanerinę valtelę pasimatė tikrasis žuvies dydis. Jau po pirmųjų minučių kovos neakivaizdžiai dantytąją „pasvėriau“ - bus apie dešimt. Po priešininkes pasikėlimų į vandens paviršių teko „svėrimų iš akies“ rezultatus didinti. Tačiau laimikiui jau atsidūrus valtyje musų nuomonės pirmą kartą tą dieną išsiskyrė: bus dvidešimt kilogramų, tvirtino Aidas. Maksimum penkiolika - nenusileidau aš. Vienbalsiai buvo nutarta žūklę baigti ir nedelsiant vykti į Utenos medžiotojų ir žvejų draugiją.
Pakeliui paskambinom į Utenos dienraščio redakciją, kur darbuojasi aistringas žvejys ir fotografas Vytautas Šemelis. MŽD darbuotojas Jonas Janušauskas lydeką atidžiai apžiūrėjo, išmatavo ir pasvėrė. Tiek matavimo, tiek svėrimo, tiek ir fotografavimo metu žuvis dar buvo gyva. Matavimo ir svėrimo rezultatai: lydeka išaugo iki 1,19 metro ilgio ir 17,26 kg svorio. Fotosesija vyko Utenos centre, Dauniškio ežero pakrantėje.
Gal ir buvo padaryta klaida, kad numečiau mažiau išvaizdžius, bet tikrus, originalius tos dienos žvejo rūbus, o vardan estetikos kiek įmanoma „sukultūrinau“ savo tos įsimintinos dienos garderobą. Fotografas V. Šemelis parašė trumpą žinutę į laikraštį, iš kur informacija pateko ir į didžiausią šalies dienraštį. Tada ir prasidėjo „linksmoji“ dalis. Tai, be jokių abejonių, patys nemaloniausi prisiminimai, susiję su žūkle: buvau apkaltintas viskuo - ir brakonieriavimu, ir neteisinga apranga, ir tuo kad neiškviečiau reanimobilio lydekos gaivinimui.
Nesmagu, bet norėčiau pacituoti tris iš pirmų keturių komentatorių. Jau antrasis komentatorius smogė iš peties - kuo pagavo: su spiningu ar su akumuliatoriumi? Įvardint savęs autorius net slapyvardžiu nepasistengė. Trečiasis ir pats aršiausias kritikas įvardino save “sabakas“. Neprašovė pro šalį žmogėnas pavadinęs save „sabaku“ ir komentavo: su džinsais ir su kedais varai su kateriu tinklų traukt, o ne su spiningu mojuot. Pagauta kuo tikriausiai tinklais“. Ketvirtas „rašytojas“ - lyrikas su kulinariniais nukrypimais: vargšė lydeka - pagavai, pasidžiaugei. Tai gal jau ir paleisk... bet šitas riepa (įdomu būtu sužinoti šito žodžio reikšmę, bet iš konteksto reikėtų suprasti, kad tai nėra labai jau pagarbus kreipinys. - A.K) jau sušveitė visą turbūt“... Ir taip toliau. Iš 81 komentaro, pozityvus, geriausiu atveju, kas ketvirtas...
Visada smagu prisiminti puikias žūklės akimirkas, pasidalinti su draugais prisiminimais. Ir į jūsų konkursą parašyti paskatino bičiulis. Ne, ne dėl prizų, tiesiog vėl bus labai smagu paskaityti komentarus. Piktų, nelaimingų žmogeliukų, visur matančių tik kas bloga, nemokančių pasidžiaugti svetimo sėkme, džiaugsmu.
P.S. Kad būtų lengviau įsivaizduoti žuvies dydžius, pridursiu, kad mano svoris - 95 kg, ūgis - 1,77 m.
***
Ir jūs sugavote žuvį, apie kurią savaitę kalbėjo visas miestas? Užkibo laimikis, didesnis už jus patį? O gal pati žvejyba pažėrė įspūdžių, kurie kvapą užgniaužė net labiausiai patyrusiems žvejams? Dalyvaukite konkurse "Mano įspūdingiausia žuvis"!
Savo istorijas, nuotraukas ir vaizdo įrašus iki lapkričio 9 d. siųskite adresu konkursai@lrytas.lt arba įkelkite čia. Būtinai nurodykite, kur ir kada žvejojote, pateikite, jūsų nuomone, svarbių ir įdomių detalių.
Trijų, redakcijos nuomone, įspūdingiausių žūklės istorijų autorių laukia prizai, kuriuos įsteigė veiklos 20-metį švenčianti UAB „Esmera“. I vietos nugalėtojas džiaugsis 1000 litų čekiu apsipirkti „Esmeros“ parduotuvėje, II - žvejo kostiumu, III - rite. Įspūdingų laimikių!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
