„Šiek tiek paėjėti“, pavirto tuo, kad teko apeiti pusę ežero, per žolių džiungles, krūmokšnius ir medžius. Nors vis artėjant geresnės žvejojimui vietos link mes panašėjome į du užsimaskavusius karius, vis dėl to pasiekėme vietą, iš kurios būtų patogu įeiti į ežerą. Mums teko įbristi į šaltą ežero vandenį, aš, būdama spontaniška žvejė, buvau apsiavusi trumpus guminius batus, todėl vanduo man tekėjo į vidų.
Mano tėtis žvejoja nuo vaikystės, todėl patirtis privertė apsiauti ilgus guminius batus. Tą dieną aš išmokau vaikščioti vandeniu, kad neįklimpčiau į dumbliną vandenį, reikėjo laikytis medžių ir statyti kojas tik arti medžių stiebų ir po jais esančių šaknų. Iš tikrųjų buvo gana baisu, nes iki tol aš niekada nežvejojau tokiose vietose. Taigi paėjėjus šiek tiek į priekį nendrių link ir neapžėlusio ežero vandens, mano tėtis pagaliau užtaisė savo meškerę ir gerai nusitaikęs švystelėjo kabliuką į tolį.
Žvejyba, vienas iš amatų, kuris reikalauja kantrybės, todėl mes laukėme. Kiekvieną kartą mano tėtis švystelėdavo meškerę vis toliau ir toliau. Nieko nepešę, mes nusprendėme paėjėti dar toliau, per samanotas medžių šaknis ir pabandyti dar kartą. Ir mes neklydome, pagavome maždaug vidutinio dydžio, tačiau gerai įmitusią lydeką, mano tėtis kaipmat užmovė ją ant šakos ir padavė man saugoti.
O pats pagavęs azartą, vėl švystelėjo kabliuką į vandenį. Prisipažinsiu, aš myliu gyvūnus ir man žiūrint lydekai į akis ir jos vis su kiekvienu įkvėpimu sunkėjusį gyvavimą, buvo labai gaila. Tačiau kai ji begėdiškai tėškė į mane vandens, aš spjoviau į visą savo gailestį ir jau įsivaizdavau, kaip mama ją įdarys svogūnais ir iškeps.
Tiesiai šviesiai, mes daugiau nieko nepagavom, aš į kaimo namelį grįžau šlapia ir samanota, tačiau nuotaika buvo geresnė nei bet kada, nes rankose laikiau savo trofėjų. Svogūnais įdarytą keptos lydekos kąsnį!