Tėvas mėgdavo išgerti. Kai grįžusio ryte po išgertuvių mama paklausdavo, kur buvo, nesikuklindamas atsakydavo - pas k..vas.
Gyvenome vargingai. Mamai tekdavo iš kaimynų ir pinigėlių pasiskolinti, bet ji stengdavosi mums vaikams šito neparodyti, stengdavosi, kad mes niekuo neišsiskirtume iš kitų vaikų.
Kartais girdėdavau, kai mama tyliai verkdavo, įsikniaubusi į pagalvę. Jau būdami paaugliai prašydavome mamos skirtis su tėvu, o ji atsakydavo, kad vienai užauginti mus tris bus labai sunku, o ir gyventi turėsime viename bute, tad ramybės vis tiek nebus.
Kaimynai tėvą kartais vadindavo pijoku–inteligentu, nes mamos visada buvo prižiūrėtas, kartais ir kaklaraištį pasirišdavo.
Bebaigiant mokyklą žinojome, kad mama neturės galimybės mūsų išleisti į mokslus, bet visi baigėme mokslus vakariniu ar neakivaizdiniu būdu. Jautėme, kaip mamai buvo nesmagu, kad negali mums padėti. Kai tik pradėjome dirbti, visi stengėmės padėti mamai, nors jai niekada nieko nereikėdavo.
Tėvui tai nepatikdavo. Jis nemėgdavo, kai mes ateidavome į svečius, nemylėjo jis ir anūkų, ant mamos pykdavo, kai ji apsilankydavo svečiuose pas mus. Negalėdavo ji bendrauti su draugėmis, parėjus iš svečių pasipildavo įtarimai, kaltinimai. Prasidėjo ir persekiojimai, net mamai išėjus į parduotuvę.
Kalbinome mamą spjauti į viską ir išeiti gyventi pas mus. Mama atsakydavo, kad jai gaila tėvo, kad jis vienas prapuls. Netrukus tėvą ištiko insultas, paskui kitas. Mirus tėvui verkėme ne tėvo, o mamos ir mūsų gyvenimo, kurį teko iškęsti, sunku buvo surasti gerų prisiminimų.
Gėda sakyti, bet džiaugėmės, kad dabar mūsų mama ramiai pagyvens, dažniau lankysis pas mus ir mes pas ją, galės pailsėti. Deja, nepraėjus nei metams po tėvo mirties, sužinojome, kad mūsų mamytei vėžys ir medikai niekuo padėti nebegalės.
Susitarėme su gydytojais nesakyti, kokia liga ją užpuolė. Kiek vėliau mama pati suprato ir su ašaromis akyse vis klausdavo, kodėl būtent jai, kuri gyvenime visiems darė tik gera, Dievulis nesuteikė galimybės ramiai pagyventi.
Kai mama visiškai išseko, supratome, kad jos būtis šiame pasaulyje artėja prie pabaigos, atsivežėme kunigą. Mama jau nebešnekėjo, bet dar buvo sąmoninga. Pamačiusi kunigą ji viską suprato, ir jos skruostu nusirito ašaros.
Paryčiui mama mus paliko. Prieš iškeliaudama ji pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo, tarsi jai liko labai gera. Ir aš tikiu, kad mamai ten, kur ji dabar, yra geriau ir ten ji laimingesnė.
Na, o žmonės, pažinoję mūsų mamą, sako, kad tėvas ir Anapilyje be jos negalėjo būti ir išsivedė pačią gražiausią, geriausią, darbščiausią, nuolankiausią. Juk gerų žmonių reikia visur.
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
