Bet ji, Mama, deja, jo nesulaukė. Skauda širdutė, aš jos neatsimenu... Atsimenu kitą mamą, močiutę, kuri, būdama garbaus amžiaus, apsiėmė vargšę našlaitėlę išleist į gyvenimą. Aš buvau dar tik kelių metukų, o jai jau gerokai virš aštuoniasdešimt...
Pamenu, kaip vasarą ji mane rengdavo vilnoniais rūbais, kad aš nesušalčiau, kaip ji dieną iš dienos rūpindavosi manimi, kai nebuvo tėčio šalia. Kaip ji gyveno tik dėl to, kad aš, jos anūkėlė, nors į pirmą klasę eiti pradėčiau... Laukė, meldėsi ji už mane, kad į penktą klasę išeičiau, kad vidurinę baigčiau. Kad į universitetą įstočiau...
Turėjo ji rožančių, altorėlį. Kaskart, tai užeidavau į jos kambarį, ji melsdavosi.. Dėl manęs. Įstojau, močiut, aš į universitetą, pabaigiau aš jį. Širdis plyšta,nepamatei diplomų įteikimų, nepamatei anūkėlių – jų dar nėra... O ir žvakelės Tau Mamos dienos proga negaliu uždegti... Skiria mus vandenynas, bet aš žinau, Tu nepyksti, nes Tu žinai, kad Tu esi mano širdy...
Bet mano širdis didelė. Joje vietos yra ne vienai mamai. Yra dar ir kita Mama. Mama, kuri augino mane kaip savą dukrytę. Mama, kuri neturėjo savo tikrų vaikų, o tik mane, vyro dukrą. Kuri dėl manęs, našlaitės, atsisakė sotaus gyvenimo. Stengėsi dėl manęs, auklėjo, mylėjo, globojo, širdį atidavė.
Šiandien gyvenu ir žinau, kad danguje yra du mano angelai, dvi mano Mamos, kurie sėdi man ant peties, saugo mane, padeda nepaklysti. Žinau, angelai meldžiasi už mane, aš už juos. Ir nors aš asmeniškai negalėsiu tokią dieną net žvakelės uždegti, nes esu per toli, žinau, kad už mane tai padarys kita mano Mama..
Nelinkėčiau niekam gyvenime turėti tiek Mamų, bet norėčiau padėkoti Dievui už kiekvieną iš jų, kurias jis man davė. O davė tris. Ir jos visos yra, buvo ir bus pačios geriausios.
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
