Tai prasidėjo banaliai, kaip ir daugumai to amžiaus jaunimui šokiuose, kurių laukiau kiekvieną savaitgalį. Likimo ironija ar kažkas kita, bet aš per merginų šokį kviečiau šokti šalia stovintį vaikiną, paliečiau jo ranką, taip ir susipažinome.
Pradėjome bendrauti lengvai, lyg būtume seni draugai. Draugystė peraugo į meilę, o po metų, kaip ir dauguma vaikinų, jis išėjo į armiją.
Po mūsų atsisveikinimo nakties, meilės prisipažinimų ir pažadų laukti sekė ilgas išsiskyrimas. Po mėnesio pasijutau, kad laukiuosi. Pasisakiau jam, o tada ir prasidėjo... mat sužinojo jo mama.
Šmeižtas, melas, pastangos mus išskirti ir visa, kas galima, buvo. Mane gali suprasti tik moteris, kuri visa tai pergyveno. Juk tada nebuvo garbė būti vienišai motinai. Tave smerkė, kas netingėjo, badė pirštais, lipdė visokias etiketes - nesvarbu, kad tu mylėjai, kad tai - meilės vaisius. Aš dabar nesuprantu, kaip aš išnešiojau savo kūdikį, kai per ašaras nemačiau kelio, naktimis prabusdavau pasikūkčiodama...
Manau, kad buvau labai stipri, kad palaikė ir nesmerkė tėvai, kad turėjau be galo gerą mamą, kuri mane daug palaikė, kad neleido nužudyti vaisiaus. O mano vaikinas mėtėsi tarp manęs, mamos ir savo pusbrolių, kurie jį, pamokinę gyvenimo išminties, patys sukūrė šeimas, o jis taip ir liko blaškomas gyvenimo ligi šiol taip ir neradęs mylimos moters, nesukūręs stiprios šeimos.
O mes susitikome per mano vestuves fotostudijoje. Tvarkiausi prie veidrodžio nuometą ir pastebėjau jį stovintį už manęs. Ką tada pajaučiau, regis, žemė slysta iš po kojų - juk jis dar vis buvo mano širdyje, juk negali taip greit pamiršti žmogaus, kurį labai karštai mylėjai, kurio sūnų tu augini.
Melas, jei kas sako, kad pamiršau, tai netiesa. Jo žodžiai buvo - ką tu padarei? O ką aš padariau? Turėjau verkti ir žemintis jo motinai, kuri šito taip norėjo, laukti, kol jis susimylės, kol jo mama mane priims tokią, kokia aš esu, - merga su vaiku? Ne, aš negalėjau kažko laukti, aš išdidi, aš galiu ir pati auginti mūsų sūnų.
Po šio mūsų susitikimo jis mamai pasakė - meilę išardei, sūnų praradai...
Po 28 metų aš susiradau jo mamą, sūnus labai norėjo pamatyti močiutę, o aš pažiūrėti - šiai moteriai į akis, ar ji laiminga, išardžiusi sūnui meilę, laimę auginti sūnų. Paklausus, kodėl ji taip pasielgė, atsakymas buvo - kaimynė kalta, ji primokė. Dieve, argi galima žaisti sūnaus likimu, paklausius kaimynės..?
Tai štai kaip būna gyvenime. Bet aš nieko nesigailiu - sūnus užaugo, sukūrė šeimą. Aš ištekėjau už kito žmogaus, susilaukiau dar ir dukros. Tačiau randas nuo padarytos žaizdos dar vis kartkartėm pasopa, nes gaila buvusios meilės, kuri taip ir neužgeso širdyje, taip jis ir mėtosi po gyvenimą vis ieškodamas tosios, kuri panaši į mane, ir vis neranda. Negalima kištis mamoms į vaikų gyvenimus nežinant jų antrųjų puselių. Savo gyvenimą, savo meilę mes turime lipdyti patys.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
