Prisidurdavome nuomodami bei pusininkaudami kaimynų žemėse. Ne iš gero gyvenimo 1939 m. mirė džiova apsirgusi mūsų mama. Nualintas sunkaus darbo tėvas sirgo sąnarių ligomis.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Neleisk užmiršti Miško brolių istorijos“. Siųskite savo rašinius el.paštu bendraukime@lrytas.lt iki liepos 21 d. ir laimėkite kvietimus į filmą „Nematomas frontas“ bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktą informaciją apie jums svarbų partizanų judėjimo dalyvį.
Žinodamas savo nesveikatą ir vargą kalbėjo mums, savo vaikams: „Kai numirsiu, tai pagrabo nekelkit, nėra iš ko. Penkiese, berniokai, nuneškite ir paguldykite prie motinos.“ Neišpildėme tėvo prašymo.
Užėjo tokie laikai, išėjome ginti Tėvynės. Ji mums buvo ir tėvas, ir motina.
Jau 1944 m. pažinau tarybų valdžią. Suradome po karo krūvą užkastų šautuvų. Mes, kaimo paaugliai, juos išsitampėme. Kažkas įskundė. Mane, kaip vyriausiąjį, 17-metį, karo tribunolas nuteisė 5 metams lagerio.
Iš pradžių kalino Vilniuje, Rasų gatvėje, vėliau išvežė į Šilutės lagerį. Sėdėjau kartu su vokiečių belaisviais ir vlasovininkais. Pergalės proga bausmę sušvelnino iki 3 metų.
Grįžau išvargęs ir silpnas 1947 metai. Kas tada dėjosi šitose apylinkėse, visi žinome. Vyrai jau buvo miškuose. Lageryje patirta neapykanta okupantui ir laisvos Lietuvos idėja jau buvo giliai įaugusi mano – 20-mečio širdyje.
Niekas manęs nekvietė į mišką, priešingai – atkalbinėjo.
Tačiau tų dienų viltys ir romantika darė savo. Jau seniai prašiausi į Stasiškių būrį. Pagreitino šaukimas į kariuomenę. „Ne, šito nebus“, - nusprendžiau aš. Tuo metu jau buvau atsigavęs, svėriau 90 kg.
1949 metais per Sekmines įstojau į Stasiškių būrį. Gavau automatą, tiktai tas ne visada šaudė. Buvo pritaikytas vamzdis, o šovinio lizdas nelygus, dažnai užstrigdavo tūtelė. Kartu su južintiškiais buvau pakrikštytas „Siaubu“ (raštuose Vyteniu).
„Dabar lauk, kada tave pakrikštys enkavedistai“, – juokavo vyrai. Tas „krikštas“ atėjo greitai – per Devintines.
Dar rudenį su kaimyno sūnumi pamiškėje iškasėm bunkerį, pavasarį užsėjome avižomis. Įėjimą padarėme iš miško pusės. Tada ten jau gyveno partizanai. Nuo dažno vaikščiojimo prasimynė takai. Kažkas pastebėjo ir išdavė.
Prieš Devintines iš vakaro broliai Stasiškiai išėjo į Južintus, o aš su Merkiu-Neptūnu – į kitą kaimą pasisvečiuoti. Paryčiais visi grįžome. Mes su Neptūnu nebetilpome į bunkerį.
Tie, kurie buvo bunkeryje, dėl oro stokos atsidarė angą. Rytą mus miegančius po lazdynu prikėlė Bronius Stasiškis – Sūkurys. Jis išlindęs pamatė kareivius.
Supratę pavojų, vyrai pasiėmė ginklus ir išlindo. Visi susijungėm į būrį. Atėję į pakraštį per žiūronus apsižvalgėm. Visur pilna kareivių. Gal po keleto minučių išgirdome sprogimą.
Susprogdino mūsų bunkerį. Mes ieškojome išėjimo. Nuo mūsų už 100 m prie šiaudų krūvos stovėjo „Maksimas“. Pasidavėm Remeikių link. Ten nieko nesimatė.
Į laukus pieva išbėgome vorele. Greit pasipylė šaudymas. Sugulėm už antežio. Čia sužeidė Praną Kemeklį – Tėvą. Jis nuo mūsų atsiskyrė. Būrio vadas Feliksas Stasiškis-Smūgis sukomandavo trauktis.
Pasiekėm vienkiemį. Kaip vėliau sakė kiti, ten gulėjo du kareiviai, bet nešaudė. Gal bijojo, mes vis tiktai buvome ginkluoti. Per kiemą išbėgom Jaurų miško kryptimi. Čia sutikome pragarą.
Šaudė iš dviejų šonų ir užpakalio. Kitą vienkiemį pasiekėme keturiese. Stasiškis Bronius-Sūkurys nubėgo kaimo pusėn. Būrio vadas Smūgis turėjo vokišką kulkosvaidį, tai šiek tiek pridengdavo.
Iš vienkiemio per pievelę bėgom į beržynėlį. Toje pievelėje mus iš karklų pasitiko „Maksimas“. Tas kaip rėžė, tai net viksvas aplinkui iškapojo. Smūgis sukomandavo: “Gult”. Sukritome į viksvas.
Šaudyti nustojo. Tada šokom ir pasiekėm beržynėlį. Keliuku įbėgome į mišką. Nenukirto nė vieno, tačiau kliuvo Veleniškiui-Demokratui – buvo peršauta ausis, Smūgiui – koja, o rankoje įstrigo kulka.
Čia persiskyrėm. Aš likau prie vado. Traukiantis miško pakraštyje rugiuose pamačiau kareivį. Smūgis iš kulkosvaidžio jį paguldė ant žemės. Grįžom atgal ir čia pat sugulėm į avietes. Smūgis paslėpė segtuvą su dokumentais ir pasakė: „Šausim tada, kai mus pamatys.“
Laukti ilgai neteko, pamatėm – eina išsiskleidę. Praėjo visai arti. Jie tikriausiai manė, jog mes nėrėme į mišką, o mes čia pat gulime. Po valandos vėl pamatėme – eina. Matom jų kojas. Jie, matyt ieškojo bunkerio.
Perrišome vadui žaizdas. Pasėdėjom iki pavakario, laukėm nakties. Pievutėje pamatėme pulką kareivių, juos surikiavo ir vėl pasiuntė į mūsų pusę.
Ginklai paruošti, šausim, kai pamatysim jų veidus. Karininkas ėjo pakraščiu ir komandavo: „Žiūrėkite žemiau“. Vienas kareivis ėjo tiesiai į Smūgį. Jį pamatęs jau kėlė automatą. Smūgis buvo pirmas, nukirto šį ir kitą, į mane ėjusį kareivį.
Pasipylė šaudymas iš toli. Karininkas, matyt, nesuprato, kas įvyko. Mes pakilome ir mišku pakeitėm poziciją. Puolėm į griovį ir gulėm į šlapias avietes. Jau buvo prieblanda.
Čia įvyko juokingiausias dalykas. Jie vėl ėjo vienas prie kito. Pats kraštutinis slinko tiesiai į mane. Mano automatas buvo paruoštas, bet jis nesuveikė. Priėjęs kareivis netikėtai krito. Man pasirodė, jog jis mane pamatė ir griuvo. Aš paspaudžiau automatą, bet jis nesuveikė.
Išsitraukiau naganą. Kareivis atsikėlė ir nubėgo paskui praėjusius. Jie dar kartą grįžo, bet jau buvo naktis ir užėjo lietus.
Dabar reikėjo išbėgti iš miško. Ėjom pakraščiu ir žvalgėmės. Pasirinkom vietą ir išėjom. Čia susitikom dar keletą kareivių, bet Smūgis kulkosvaidžiu juos paguldė žemėn, tie nutilo. Priėjome vienkiemį, pilną kareivių.
Jie paklausė: „Parol“. Smūgis juos paklausė to paties. Niekas nešaudė. Mes tiltu išėjome prie Degėsių malūno.
Atsiskyręs Sūkurys įbėgo į Remeikių kaimo sodybą ir užlipo ant tvarto. Čia teriogsojo vienos rogės, nebuvo net glėbelio šiaudų. Šiek tiek užsimaskavo pasipešęs iš stogo. Pasidėjo automatą ir dvi granatas.
Visą kaimą išvertė, o čia pat, sodyboje, apsistojo vadovybė. Sūkurys čia išsėdėjo dvi paras. Šeimininkė jam užmetė sūrį ir butelį vandens. Likome trise. Kiti užbėgo ant kareivių, o sužeistas Neptūnas susisprogdino.
Tais pačiais metais lapkritį buvau sužeistas. 1949 m. gruodžio 4 dieną žuvo abu broliai Stasiškiai su dviem draugais. Aš tvarte pasislėpęs gydžiausi. 1950-1951 m. sudariau būrį iš 15 žmonių. 1952 m. žuvo mano brolis Vytautas, o aš registravausi.
Netrukus mane areštavo ir pagal 3 punktus nuteisė sušaudyti. Stalino mirtis išgelbėjo. Pakeitė 25-iais metais kalėjimo. Išsėdėjau 24.
Jaunystę atidaviau kovai ir lageriams. Grįžęs gyvenau Kaune. Senatvėje sugrįžau į gimtąsias vietas, į tuos laukus, kuriuos būdamas jaunas gyniau, kurie aplaistyti mano draugų krauju.
Negaila jaunystės. Ją praleidau prasmingai. Nesigiriu, nedarau iš savęs didvyrio. Priėmiau viską, ką man atseikėjo istorija. Nieko neišdaviau. Drąsiai žiūriu žmonėms į akis. Tada taip reikėjo. Aš laimingas. Kovojau ir sulaukiau laisvės.
***
Pasakojimą užrašė Regina Abukauskienė. Kaniūkų kaimas, Užpalių seniūnija, Utenos rajonas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
