Aš iki šiol nežinau, koks tai buvo miestas. Visi kalbėjo man nesuprantama kalba. Stovėjau viduryje miesto aikštės įsisupusi į rudai pilką apsiaustą, buvo šalna. Žmonės susitraukę, tamsaus gymio ir murzini. Aš stovėjau lyg užburta ir visus stebėjau. Pajaučiau kaip pradėjo šalti mano pėdos, pažvelgusi į jas, pastebėjau ant kojų keistą apavą visai nepanašų į šiuolaikinę avalynę. Tuo metu mano dėmesį atitraukė bažnyčios varpų skambėjimas. Tyras, tyras, užgožiantis miesto gyventojų svetimos kalbos klegėjimą.
Tuomet prie manęs priėjo murzinas berniūkštis, gal kokių dešimties metų ir paėmė mane už rankos. Aš pasimečiau, bet nesipriešinau. Jis pervedė mane per visą aikštę ir mes pasukom siaura gatvele, kurią prieš tai užstojo pririšti žirgai su tamsiai violetiniais kutais ant galvų, lyg su gaidžio skiauterėmis. Ėjome gatvele, kuri buvo gan vingiuota, pilna purvo, kurį užšaldė rytinė šalna, ir kilome ja į viršų, kol priėjome senovinį namą šalia mažo upelio.
Jis nuvedė mane į namo vidinį kiemą. Kieme augo didelis medis, lyg ir ąžuolas. Šalia to ąžuolo meldėsi kelios moterys, įsisupusios į tokius pat skylėtus ir murzinus audeklus. Nė viena nė neatsisuko į mane. Jos kas valandą brisdavo basomis į upelį, kol jų kojos tapdavo net rožinės, ir tuomet, vaikščiodamos aplink didingą ąžuolą, garsiai kalbėjo maldas.
Nežinau kokia kalba, tačiau berniukas su tamsiai rudomis akimis, kuris vis dar stovėjo šalia manęs, paprašė manęs, jog jį nuprausčiau upelio vandeniu. Priėjome arčiau upelio siaurais krantais. Vanduo skaidrus, sraunus ir šaltas. Upelio dugnas atrodė lyg grįstas akmenimis. Pasilenkusi pasemti vandens su ranka pastebėjau mažas žuvytes bežaidžiančias srovėje. Greitai nuprausiau berniuką, o mano pirštai tapo grublėti ir šalti. Greitai paslėpiau ranką po apsiaustu. Moterys staiga nustojo vaikščioti ratu ir kalbėti savo maldas, kurį laiką laikė užgniaužusios kvapą, o jų skruostais sruvo ašaros.
O berniūkštis tuo metu pavirto paukščiu ir nuskrido į ąžuolo drevę... Jos puolė prie manęs, stipriai visos apkabino ir stipriai kūkčiojo. Iš išgąsčio ir nuostabos aš atsibudau, o kažkokia slapta nuojauta ar kelios sekundės sapno man sakė, kad aš paaukojau savo vaiką senovės dievams.
Dažnai pamenu tą keistą sapną. Juk žmonės nebeaukoja žmonių jau tūkstančius metų. Jis palietė mane iki širdies gelmių. Deja, niekaip negaliu suprasti, ką jis reiškia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
