Išėjau iš namų ir pajudėjau šarvojimo salės link, kuri buvo netoliese. Sapne atidariau duris ir įėjau į salę, kur stovėjo karstas, o jame gulėjo žmogus. Niekuomet nemėgau eiti į laidotuves, tiesiog darydavosi bloga.
Priėjau prie karsto ir pamačiau, kad jame guli mano mama. Nesupratau, kodėl ji ten guli, maniau, miega. Paliečiau jos kaktą, o ji šalta.
Tą akimirką nubudau visa išpilta šalto prakaito. Buvo 5 valanda ryto. Norėjau eiti atsigerti vandens, bet kieme pamačiau atvažiavusią seserį. Ji atėjo visa apsiverkusi ir man pasakė: „Sese, renkis ir važiuosime su Naujaisiais „sveikinti“ mamą“.
Aš sutrikau, nežinau, kas pasidarė, puoliau ant žemės ir pradėjau šaukti mamą. Vėliau sesuo pasakė, jog mamos jau nebėra...
Lygiai tas pats įvyko ir kai mirė mamos tėvai. Visi trys asmenys mirė kas tris mėnesius ir prieš jiems mirštant aš susapnuodavau juos gulinčius karste.
Tokie mano sapnai. Džiaugiuosi, kad dabar to nebesapnuoju.
Jūs taip pat galite dalyvauti konkurse “Ryškiausias tavo gyvenimo sapnas“ ir laimėti Jurgitos Noreikienės romaną „Tikėjimo dugnas“. Skaitykite konkurso sąlygas čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
