Mane visada domino mūsų giminės praeitis – kokie tai buvo žmonės, kur ir kaip gyveno? Džiaugiausi, kad daugiau sužinosiu apie gimines, ypač apie senelius, su kuriais aš prasilenkiau laike.
Šeimoje apie juos gal buvo kalbama, bet vaiko protas ne viską suvokė, nesuprato reikšmės. Savo senelių gyvų nemačiau ir man kalbos apie juos buvo kaip pasaka – nerealios ir tolimos. Visą gyvenimą jaučiau skriaudą, kad jie manęs nemylavo, neglobojo. Gal tuomet būčiau užaugusi geresnė, jautresnė.
Man sunku suprasti šią kartą – jie seneliams neturi laiko, jiems neįdomu jų prisiminimai. Taip tolsta praeitis. O žmogus be praeities, be šaknų labai silpnas. Mano stiprybė – iš protėvių. Tai įpareigoja pateisinti jų kilmę ir nesumenkinti jų palikimo.
Deja, okupacijos metai padarė mus visus be praeities. Buvo siekiama, kad taptume žmonėmis iš niekur – be kilmės, be tėvų žemės, visi lygūs bežemiai, bevardžiai tarybiniai žmonės. Tik sugrįžus laisvei sugrįžo ir praeitis, kuri leidžia pakelti uždangą į praeitį, padeda suprasti, iš kur mes, kas mes.
Grįžusi iš archyvo su giminės dokumentais negalėjau nurimti, tai buvo jaudinantis, virpinantis sielą susitikimas su praeitimi. Mintyse skambėjo prosenelių vardai: Scholasta, Florentina, Tomas, Vilhelmas, Celina ir kiti.
Vieną naktį susapnavau nuostabų spalvotą sapną: man senelė tiesia gražią, išpuoselėtą ranką ir sako: „Eime.“ Aš paliečiau ranką, ji buvo šilta. Na, dabar, galvoju, pamatysiu senelės veidą. Deja, mačiau tik šešėlį, bet jaučiau, kad tai puošni, graži moteris.
Nubudau, širdis smarkiai plakė, sapnas taip įstrigo, kad neužmiršau jo kelias dienas.
Kitą naktį vėl sapnuoju, kad nutariau sukviesti giminės susiėjimą, bet galvojau: „Ar bus matomi mano proseneliai, juk jie negyvi?“ Bet sapne buvo taip gera, šviesu.
Šie sapnai man nedavė ramybės ir paskatino rašyti knygą apie bajorų Chmieliauskų, Lopacinskų giminę. Daug mėnesių, būdama euforijos būsenos, rinkau giminės istoriją. Aš labai laiminga: tai mano gyvenimo tikslas – sutvarkyti giminės genealogiją ir palikti anūkams, kad jie saugotų ir perduotų iš kartos į kartą.
Kokia gyvenimo klaida nekalbėti apie praeitį su tėvais! Jie tikrai daug būtų papasakoję ir viskas būtų buvę paprasčiau. Gal kaltas tas sunkus laikas, karas, kurio aš beveik neprisimenu? Jį mano tėvai pergyveno su būriu mažų vaikų ant rankų. Bet ką jie patyrė? Bėgimas nuo karo, Kaune palikti ką tik pastatyti namai, visas užgyventas turtas.
Gyventa gana gerai – turėjome kepyklą, parduotuvę, tėvelis dirbo Prezidentūros raitojoje policijoje, bet viskas vieną dieną sugriuvo. Atėjo sunki ir ilga rusų okupacija, kai reikėjo slėpti mamos bajorišką kilmę, tėvelio darbą.
Tėvelis buvo nuteistas 25 metus kalėti Sibire, Tomske. Didelis vargas buvo mamai su mažais vaikais – skurdi, alkana buvo mano vaikystė.
Baisi skriauda padaryta mūsų gyvenimui. Džiugu, kad aš spėjau susipažinti su praeitimi, tik gaila, kad nėra tėvų, jiems laisvė atėjo pavėluotai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
