Dar būdama maža mergaitė, svajojau pamatyti Walto Disney pilį (būtent tą, kuri rodoma pasibaigus bet kuriam W.Disney filmui), kur gyveno mergaitė, savo kasa užkėlusi princą į bokštą, arba ta, kuri nuolatos miegojo ir ją atkerėjo princo bučinys, na ir daug kitų, kurios „gyveno ilgai ir laimingai“.
Taip pat visada svajojau nukeliauti į Disneilendą, tačiau po ilgų diskusijų su kolega supratau, kad tikroji Disney įkvėpėja – gražioji pilis yra visai ne Disneilende, o Vokietijos kalnuose, šalia Austrijos sienos.
Jau po dviejų dienų turėjom bilietus į Frankfurto oro uostą. Nuo jo dar 500 km nuostabiais Vokietijos keliais iki mano gražiosios svajonės išsipildymo. Planas sudėliotas, viskas apmąstyta nuo a iki z, skrendame vos trims dienoms į Bavarijos regioną, tad keletas šiltų rūbų (skridome vasario mėnesį), gera nuotaika ir traukiame į kelią.
Žinoma, keliaudama aš visada žinau, kad nuotykiai yra papildomi nematomi tavo draugai, kurie tau atneša arba gerą nuotaiką, arba blogą. O šį kartą nuotykiai mane nustebino.
Kai išlipome Frankfurto oro uoste, buvo jau vakaras, už lango snigo. Pamąsčiau, jog laukia dar tolimas kelias, tad laikas pasiimti užsakytą automobilį ir nieko nelaukus traukti į kelią. Ir... dabar stabtelkim.
Kaip jūs manote:
a) mes pasiimame automobilį ir traukiame į kelią, variantas;
b) mes suprantame, jog automobilis užsakytas kitame oro uoste.
Tie, kurie pasirinko variantą b, yra visiškai teisūs, nes kolega per skubėjimą užsakė automobilį oro uoste, kuris yra 150 km nuo mūsų oro uosto, o kaip tyčia mūsiškiame nebėra nei vieno laisvo automobilio, o už lango tamsu ir sninga.
Skrisdami susipažinome su šauniu vaikinu, kuris vyko aplankyti savo šeimos, tad pamatęs mūsų liūdnokus veidus, ištiesė pagalbos ranką ir pasiūlė nugabenti mus į tą oro uostą, į kurį mums reikia. Apsidžiaugėm, tačiau dvi valandos kelio buvo įtemptos – snigo, o automobilis buvo su dviem vasarinėm padangom (kitos dvi žieminės, nepagalvokit, kad automobilis turi du ratus).
Taip pat kažkas neveikė (na, aš moteris, apie automobilius nusimanau mažai) ir automobilyje visą kelią buvo maždaug 40 laipsnių temperatūra. Atsidarius langus lėkti dideliu greičiu nėra malonu, tad likau dėkinga, jog oro uoste iš automobilio išlipau dar gyva ir dar savomis kojomis.
Oro uosto automobilių nuomos punkte paaiškėjo, jog mes gerokai pavėlavome (oro uosto punktas, į kurį atskridome, tik imitavo, jog rašo laišką, kad mes vėluosime) ir mūsų užsakyto automobilio nebėra. Tačiau maloni moteris pasiūlė dvigubai brangesnį automobilį su dvigubai brangesniu užstatu.
Liūdniausia tai, jog kreditinėje kortelėje depozitas buvo paruoštas pirmam automobiliui, tad po ilgų diskusijų mus išleido su prabangiu automobiliu, tik su viena sąlyga – automobilį gražinsime ten iš kur pasiėmėm.
Aišku, aš norėjau greičiau sėsti į automobilį ir lėkti tuos 500 km, nes jau beveik vidurnaktis. Pagal planą tokiu laiku jau turėjau žiūrėti pro viešbučio langą į apsnigtas eglių viršūnes... O viduje kirbėjo mintis, kaip grąžinus automobilį reikės spėti į savo oro uostą po tų dviejų dienų? Taigi, jungiam navigaciją ir lekiam.
Džiaugėmės Vokietijos autostradomis, kol nesupratom, kad važiuojam į tą regioną, kuriame siaučia didžiausia pūga. Gyvenime nesu mačiusi tokio dydžio snaigių... Likus porai šimtų kilometrų, naktį kelio beveik nebematėme, vėžes užsnigdavo po kelių sekundžių pravažiavus automobiliui. Mūsų greitis sulėtėjo iki 30 km/h.
Nors nelaikau savęs tikinčia, bet pradėjau melstis. Važiavimo sąlygos pasidarė tragiškos, tikėjomės, kad važiuojame bent jau į tą pusę, į kurią reikia.
Po daugiau negu 5 valandų važiavimo, neskaitant skrydžio lėktuvu ir kelionės į kitą oro uostą, galva plyšo iš
skausmo, kaustė baimė, nes pamatėme siaubingą avariją, ir kamavo mintys, jog jeigu kažkas nutiks, mūsų čia greičiausiai niekas ilgokai net neras.
Galiausiai privažiavome tunelį, šalia kurio švietė ženklas: „Sveiki atvykę į Austriją“. Krykštavau iš džiaugsmo, nes pravažiavus jį ir nusukus kalnų link, mes vėl atsidūrėme Vokietijoje, prieš akis mačiau tolumoje apšviestą savo svajonę.
Visas nerimas atslūgo. Beliko rasti viešbutį. Labai šaunūs buvo ir viešbučio šeimininkai (žinojau, jog Bavarijos regione visi viešbučiai užsidaro vidurnaktį, jeigu neinformuoji – tavo bėdos) – jie buvo išslapstę raštelius lauke, kurių pagalba susiradome raktus ir jau po dešimties minučių žiūrėjau pro langą tiesiai į tolumoje šviečiančią pilį.
Regionas nuostabus, patirti įspūdžiai atpirko viską. Pilis buvo verta vargo ir streso, pasivaikščiojimas po
kalnus, šokinėjimas per pusnis, vakarienė vietos restorane, gausybė nuotraukų, gerų emocijų ir mintis, jog rytoj – atgal į kelią... Kelionė atgal kėlė baimę tik dėl vieno – ar spėsime į autobusą ir ar spėsime iš vieno oro uosto su tuo autobusu pervažiuoti į kitą.
Viską spėjom, o aš išmokau kelias pamokas.
Pirma – kuo daugiau kelionių, kurios yra netradicinės ir sunkiau įgyvendinamos! Jos suteikia patirties ir ugdo asmenybę. Tačiau daugiau jokių sudėtingų kelionių trims dienoms. Trims dienoms – tik į lengvai pasiekiamas Europos vietas!
O šios kelionės nuotykius, viešbučio savininkų raštelius, žemėlapius ir kitus mielus dalykėlius jau patalpinau į atminimų dėžutę. Galbūt niekada ten negrįšiu, bet papasakosiu kitiems, kaip nekartoti mūsų klaidų!
Ir nereikia čia jokių “siaubas kokie žiopli“, nes žioplumo dėka turėjau būrį nematomų draugų, kurie vadinasi nuotykiai! Ir jeigu kas nors lygiai taip pat mylite W.Disney kaip aš, išduosiu paslaptį, pilis yra Neuschwanstein
Castle (angl.)
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviems asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.