Buvo 2005 metų liepos vidurys. Norėčiau pažymėti, kad prieš savaitę Londono metro buvo įvykdyti žiaurūs teroro išpuoliai, per kuriuos žuvo 54 keleiviai, ir Europos valstybių tarnybos tuo metu buvo itin budrios.
Keliavome keturiese – dvi poros subrendusių žmonių. Minėtą miestelį norėjome pasiekti vieno iš mūsų gimtadienio išvakarėse, todėl nusprendėme nestoti nakvynės. Natūralu, kad po beveik parą trukusios kelionės, puikia išvaizda pasigirti negalėjome – akys raudonos, vyrai apšepę, nesiskutę, nesiprausę, nesišukavę.
Mūsų draugas apskritai tamsaus gymio, panašus ne į lietuvį, o į indėną – ilgais juodais plaukais, surištais į uodegėlę.
Ir štai jis, visą naktį vairavęs automobilį, paraudusiomis akimis, kelių dienų barzdele, pavargęs, įvairavo į Šveicarijos miestelį Laufenburgą.
Atvykome anksti ryte, apie 5 valandą. Tylu, ramu, čionykščiai dar miega, net valytojų ar kiemsargių nematyti. Važiavome lėtai, dairydamiesi ir ieškodami teisingo išvažiavimo iš miestelio Vokietijos link. Žinoma, pasukome ne ten, turėjome apsisukti. Vėl pravažiavome centrinę gatvę, vėl lėtai ir dairydamiesi praslinkome kažkokį skverą, vėl pasukome ne ten.
Galų gale supratome, į kurią gatvę reikia sukti, jau padidinome greitį, ir staiga išgirdome kaukiančią sireną, o po kelių minučių prisistatė ir policija, reikalaudama tuoj pat sustoti. Žinoma, tuoj pat ir sustojome. Iš policijos mašinos šokte iššoko trys automatais ginkluoti policininkai ir apsupo mūsų automobilį.
Kažkaip pasidarė nejauku, bandėme pajuokauti, bet juokai išėjo juodi. Vienas prišokusių policininkų vokiečių kalba su šveicarišku dialektu liepė praverti vairuotojo langą, kitą ranką laikant ant vairo.
Mokėjome vokiečių kalbą, tačiau šveicarų vokiškas dialektas toks, kad beveik nieko neįmanoma suprasti. Tik veblenome „ja, ja, gut, gut“ ir stengėmės išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl esame sustabdyti ir dar tokiu būdu. Policininkai nekreipė dėmesio į mūsų klausimus, o pradėjo klausinėti patys – kas mes tokie, iš kur, kur vykstame ir ko čia anksti ryte „šliaužiojam“ po miestelį.
Pradėjome aiškinti, kad esame iš Lietuvos (supratome, kad sunkiai įsivaizduoja, kur ir kas ta Lietuva), kad Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, kad vykstame į Vokietijos Laufenburgą pas ten gyvenančius giminaičius (policininkas dar paklausė: „Na, na, o kokia giminaičių pavardė?“ Suprask – tuoj pat patikrinsim, ar gyvena tokie asmenys), kad pavargę po kelionės kiek nuklydome nuo teisingo maršruto ir teko kelis kartus apsisukti.
Vienas iš policininkų pažiūrėjo į mūsų draugą ir prisitraukė automatą arčiau krūtinės. Supratome, ką jis galvoja – po minėto Londono teroro išpuolių teroristai atvyko į ramų Šveicarijos miestelį.
Tuo metu norėjau atidaryti mašinos langą, nes nuo įtampos pradėjo darytis karšta, tačiau šveicarų tvarkos saugotojai įsakė tuoj pat uždaryti ir ramiai sėdėti mašinoje. Surinko mūsų visų pasus, ir vienas iš policininkų nuėjo į mašiną. Supratome, kad susisieks su Interpolu ir tikrins, ar nesame ieškomi, peržiūrės pasų duomenis.
Apsidžiaugėme, kad informacinės technologijos Šveicarijoje pasiekusios tokį lygį, kad nereikia mūsų sulaikyti ir temptis aiškintis į nuovadą – policijos automobilis kompiuterizuotas. Kiti du policininkai atsistojo iš abiejų mašinos pusių, nenusukdami automatų nuo automobilio. Tarpusavyje pajuokavome – na štai, baigsis kelionė belangėje, jei nesuveiks kompiuterinės sistemos...
Laukėme ilgai, gal pusvalandį, per tą laiką leido išlipti vairuotojui tam, kad galėtų patikrinti bagažinę. O ten kalnai gėrybių – šakočiai, juoda duona, lašiniai, lietuviški alkoholiniai gėrimai, kuriuos vežėme dovanų. Matėsi, kad stebisi ir neatsistebi, galvoja, gal įsivaizduojame, jog Vokietijoje nėra maisto?
Pareikalavo iškraustyti kelioninius krepšius. Žodžiu, iš bagažinės reikėjo iškrauti visus daiktus tam, kad galėtų įsitikinti, jog negabename ginklų, šaudmenų, sprogmenų.
Prabudę miestelio gyventojai jau kėlėsi naujai dienai, pradėjo rinktis ir smalsiai stebėti, kas vyksta – ginkluoti policininkai, iškraustyta mašina, keleiviai, uždaryti mašinoje, kažkokie pajuodę ir apšepę. Tikriausiai teroristai... Ir dar kur – ramioje neutralioje Šveicarijoje.
Be abejo, viskas baigėsi laimingai ir gana sklandžiai. Na, nerado mūsų pavardžių Interpolo ieškomų asmenų sąraše, pasirodo, kad tikrai piliečiai iš Lietuvos. Ir tikrai ta Lietuva jau Europos Sąjungos ir NATO narė, net ir pasai tvarkingi. Teko mus paleisti ir palinkėti geros viešnagės.
Norėjau net šakotį jiems padovanoti, kad nenusitempė į nuovadą reikalų aiškintis – nemalonių įspūdžių būtų buvę kur kas daugiau, bet atsisakiau šios minties – dar pagalvos, kad kokią „pakišą“ siūlau. Susikrovėme daiktus ir, pamojavę nusivylusiems laufenburgiečiams, nebepasiklysdami nušvilpėme į Vokietijos Laufenburgą.
Dabar labai smagu prisiminti šį nuotykį, tačiau tuo metu iš tiesų buvo truputį nejauku. Viešėdami Vokietijos Laufenburge daug keliavome po Šveicariją, buvo ir kitų įsimintinų linksmų nutikimų. Pavyzdžiui, šveicarų pasieniečiui paklausus, ar vežame ginklų, narkotikų ir kitokios kontrabandos, sutartinai linksmai atsakėme: „Ja, ja!“ Pasieniečiui akys ant kaktos vos neiššoko.
Kitam pasieniečiui paprašius iš laminato ištraukti vairuotojo pažymėjimą (dar buvo seni, laminuoti vairuotojų pažymėjimai), vyras išsitraukė šveicarišką peiliuką ir pasiūlė jam tai padaryti pačiam.
Tačiau po kelių savaičių, kai važiuodavome pro pasienio postą, šveicarai pasieniečiai jau nepuldavo stabdyti mūsų automobilio ir nerėkdavo „Ausweis!“, nes per tą laiką pasikeitė kelios pasieniečių pamainos, mes su jais susipažinome, ir visi jau žinojo, kad čia tie keistuoliai iš Lietuvos, bagažinėje besivežiojantys duoną ir skilandį, o ne ginklus ir kontrabandą, visai nepanašūs į teroristus. Pamodavo mums ir santūriai nusišypsodavo. Mes jiems taip pat.