Prieš trejus metus mūsų pasirinktas taškas buvo Gdanskas. Maršrutas ėjo palei sieną su Kaliningradu, nusukant link Gižicko ežerų, aplankant Vilko guolį, šokančius Šv.Lipkos vargonus ir Rešelio pilį su tarpine nakvyne Olštyne iki šalia Gdansko esančio Štutovo miestelio, nes aš norėjau ir jūros.
Mašinoje – 4 asmenų šeima ir „šturmanė“ Sara, kuri, vos tik įjungus navigaciją, pačioje kelionės pradžioje iškrėtė kiaulystę. Juk kiaulystė, kai, išmušus saugikliui, staiga ima ir išsijungia kažkurios automobilio funkcijos.
Laimei, tai įvyko prie pat namų, tad ne problema buvo suvaikščioti automobilio vadovo, išsiaiškinti galimą priežastį, susirasti perdegusį mėlyną saugiklį, pakeisti atsarginiu ir pagaliau leistis į kelią. Dar gera mintis buvo degalinėje nusipirkti papildomą saugiklių komplektą, nes mūsų Sara atkakliai nenorėjo šturmanauti, kas tapo aišku po to, kai dar porą kartų teko keisti tą patį saugiklį.
Ką gi, visada mėgau popierines knygas ir popierinius žemėlapius. Todėl per daug nesukome galvos dėl Saros užsispyrimo. Nenori, tai ir nereikia. Ir patys gudrūs. Tuo labiau, kad žemėlapiais buvome pasirūpinę „dėl viso pikto“.
Nesiplėsiu, pasakodama, kad kelionės automobiliu nežinomomis vietomis idealiai nesuplanuosi (todėl niekur nebuvom numatytu laiku, iš nakvynės vietos į Gdanską važinėjom „per aplinkui“), kokie svetingi buvo šeimininkai Štutove, kokio grožio Gdansko senamiestis, kaip Sopotas primena Palangą, nei kaip nesinorėjo išvažiuoti tą ketvirtą dieną. Tik pasakysiu, kad pakeliui į Lietuvą mūsų dar laukė Marienburgo (Malborko) pilis. Ir kaip kitaip, jei šeimoje du prijaučiantys istorijai.
Kaip žinia, gerais norais pragaras grįstas, tad geras mūsų noras išvykti apie 9 valandą ryto išsipildė tik šiek tiek po 11 valandos. O į pilį su grupe įžengėme tik 13 valandą. Ir apžiūrėti ją teko „greituoju būdu“, nes didelis nenoras vairuoti naktį buvo kaip ežys po uodega, ginęs per ekspoziciją išėjimo link.
Kai apie 15 valandą 30 minučių atsisveikinome su Marienburgu, tapo aišku, kad vairavimas naktį – neišvengiamas. Bet labai norėjosi, kad ta blogybė būtų kuo trumpesnė. Tad greičio pedalas buvo spaudžiamas maksimaliai protingai, o „šturmano“ darbas vyko pagal išvakarėse sudarytą maršrutą, kad nereikėtų jungti navigacijos. Tačiau kelionė visada yra nuotykis.
Nepraėjo ir valanda, kai supratome, kad nuorodų išdėstymas Lenkijos pakelėse turi savų niuansų, o mes atsidūrėme ten, kur net neplanavome – Paslenko miestelio centre. Buvo gana šilta, tad atidarėme mašinos langą. Bandėm aiškintis, kaip iš ten išvažiuot. Ir čia nuomonės išsiskyrė: aš ketinau pasiklausti žmonių, vyras siūlė pasinaudoti Saros pagalba.
Priešinausi, bet vis tik nutariau, kad greičiau bus nusileisti, nes laikas bėgo, sutemos artėjo. Ir tai buvo klaida. Įjungus navigaciją, išsijungė daug daugiau automobilio funkcijų, nei prieš tai. Nebegalėjome nei lango uždaryti, nei įsijungti valytuvų ar šviesų. O tai reiškia, kad negalėjom važiuoti. Iki namų dar buvo likę apie 600 km.
Nepasakosiu, kaip desperatiškai vizualiai tikrinome visus saugiklius, nes buvo aišku, kad tai ne mėlynojo kaltė, kaip spec. žnyplės užkrito už salono apdailos ir teko ją ardyti, kaip tradiciškai buvo apspardyti ratai ir atidarytas kapotas. Kol tapo aišku, kad savom jėgom nieko padaryti negalim.
Per tą laiką spėjo užsidaryti visos aplink dirbusios parduotuvėlės, o senamiestis praktiškai akimirksniu ištuštėjo kaip koks šventorius po mišių. Laimė, sustabdžius pravažiuojantį automobilį, jame sėdėję jaunuoliai, nurodė, kas galėtų pagelbėti.
Manau, nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti nepažįstama lyg ir lenkiškai (nes gimtoji kalba – lietuvių, o lenkų pramokta iš klausos, gyvenant Vilniuje) šnekanti susinervinusi moteris autodetalių parduotuvėje Lenkijos provincijos miestelyje prieš pat uždarymą.
Nuo to momento visą likusį gyvenimą prisiminsiu, kad saugikliai lenkiškai – „biezpečniki“. Vienas iš darbuotojų maloniai sutiko pažiūrėti, ar kuo nors gali padėti (žinia, biznis yra biznis), net paskambino pažįstamam, dirbančiam vietiniame autoservise, bet jis gyveno kitur, servisą buvo uždaręs, grįžti nenorėjo, bet pažadėjo priimti mus iš ryto.
Kokio ryto? Jei mašinos palikti negalima, nes ji prikrauta, o langas neužsidaro. Naktis automobilyje keturiems asmenims yra visiška katastrofa. Tačiau kas lieka, kai autodetalių pardavėjas, patikrinęs saugiklius specialiu aparatu, patvirtinęs, kad jie visi geri, pasakęs, kad „greičiausiai kažkas su variklio kompiuteriu“, grįžta į parduotuvę ir išvažiuoja namo.
Artėjo vakaras, niaukėsi ne tik dangus, bet ir viso ekipažo nuotaikos. Nei likti, nei važiuoti, net nebuvo, iš ko rinktis. Bet turbūt problemos atsiranda tam, kad jas spręstume. Reikėjo ieškotis nakvynės. Bent vaikams. Aplinkui nesimatė nieko gyvo, išskyrus du vietinius girtuoklius. Parduotuvėlės buvo uždarytos. Bet atidaryta bažnyčia.
Vienas iš variantų buvo kunigo paprašyti pagalbos. Tačiau sukirbėjo mintis, o kaip bus, jei iš tų, kurie prieš lietuvius nusiteikę (žinant istorinius niuansus, amžinus ginčus dėl A.Mickevičiaus bei Vilniaus ir panašiai, tai atrodė realu)?
Variantas buvo paliktas tam atvejui, jei neatsiras nieko daugiau. Praėjusi porą kvartalų, randu „daugiau“ – veikiančią piceriją su paslaugia barmene, kuri bando surasti mums tokią nakvynę, kad galėtume saugiai pastatyti mašiną. Per tą laiką mudu su vyru susiradome bankomatą, nes iš kortelių buvo nedaug naudos, visi čia labiau mėgsta grynus pinigus.
Per tą laiką nulijo. Graudu rasti sulytą vaiką, kuris laikė skėtį, kad neprilytų į mašiną. Pirma barmenės paieška buvo nesėkminga. Jau gaila ne tik sulyto vaiko, bet ir savęs. Tuo labiau, kad laikas bėgo nenumaldomai.O tada atėjo ir geroji žinia. Mus priglaus vietinė „agroturystyka“.
Picų išvežiotojas palydėjo iki vietos, mes gavome kambarį, mašinai – vietą garaže. Viskas lyg ir gerai, išskyrus tai, kad graužte graužė nežinia, kas gi nutiko automobiliui. Tuo labiau, kad, paklausus, kur prireikus būtų galima atlikti kompiuterinę variklio diagnostiką, sulaukėme pasiūlymo apsilankyti „Toyota“ servise Elblonge.
Įsijungė skaičiuotuvas, kiek dar papildomai mums viskas galėtų kainuoti (įskaičiuojant papildomas nakvynes, nes veiksmas vyksta ketvirtadienį, penktadienį – trumpa darbo diena, į autorizuotus servisus iškart nepakliūsi ir t.t., ir pan.).
Ir baisiai pikta, kad viskas per Sarą (kaip visada, kalta aplinka). Tačiau vyro negraužiau, mačiau, kad jam ir taip nesaldu. Atsidarėme vyšnių trauktinę. Kažkas liko be lauktuvių, bet mums jos reikėjo labiau. Pradėjome svarstyti „o kas, jeigu...“
Supratę, kad tai labiau saviguoda, negu problemos sprendimas, gesinome šviesą ir bandėme užmigti. Bet užmigome su šviesiomis mintimis, nes, perbėgę per draugų ir prietelių sąrašą, radome net ir ne vieną kandidatą į „gelbėtojus“ tiesiogine ir finansine prasme.
Išaušęs rytas atnešė gerą naujieną. Šeimininko svainis apsiėmė palydėti mus iki serviso. To paties, kuris mus žadėjo priimti išvakarėse. Meistras dar sykį specialiu aparatu patikrino saugiklius, be žodžių nuėjo į savo kontorėlę, atnešė naują, įstato ir... žibintai šviečia, valytuvai valo, o langas atsidaro ir užsidaro.
Susilaikiau nepuolusi jam ant kaklo, bet dėkingumas liejosi per kraštus. Kai į klausimą, kiek esam skolingi, atsakė, kad „važiuotume su Dievu, nes jie gi žmonės, o ne žvėrys“, vežamos lauktuvės dar labiau sumažėjo. O mes iš „agroturystykos“ pasiimam vaikus ir su žymiai palengvėjusiomis širdimis išriedėjome namų link.
Dėkodami likimui ne tik už tai, kad išvengėme didesnių problemų ir išlaidų, bet ir už savo kelyje (plačiąja prasme) sutiktus gerus žmones.
Matyt, niekas neįvyksta be priežasties. Pakeliui namo pravažiuojam bent porą po praūžusios vėtros labai pavojingai išvirtusių ir asfaltą išlaužusių medžių. Kaži, ar, važiuodami naktį, būtume išvengę šių gamtos spąstų. Gal ta mūsų Sara ne tokia jau ir bloga...
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.