Viskas prasidėjo likus maždaug dešimtmečiui iki XXI amžiaus pradžios. Laikai buvo nelengvi: blokada, pučas, vėliau Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. Kai pasaulio žemėlapyje savo krauju kontūrus rėžė Lietuva, aš sprendžiau savo gyvenimo vingių klausimus – vedžiau.
Ji buvo lietuvių filologijos studentė, aš būsimas ekonomistas, ji – jautrios sielos menininkė, aš – technokratas skaičių fanatikas. Mes buvome nepaprastai skirtingi, tačiau šitas neįtikėtinas ežiuko ir meškos susiporavimas įvyko. Ji labai mėgo gėles, turėjo daug nesusistemintų žinių apie jas. Tai mus pastūmėjo imtis gėlių verslo.
Užsidirbome pinigų, Vilniaus senamiestyje atidarėme nedidelę gėlių parduotuvėlę, tapusią nedideliu žaliu tašku ilgame raudonų plytų fasade. Parduotuvė buvo pirmame aukšte, tačiau pagal nuomos sutartį mums priklausė ir nedidelė antro aukšto palėpė.
Apie darbus palėpėje visada pranešdavo iš nedidelio apvalaus langelio sklindanti šviesa. Lyg mėnulis per pilnatį ji išdidžiai skelbdavo pasauliui, kad šeimininkė namie. Kartais ji užsibūdavo iki vėlumos. Kartais jau iki labai nepadorios vėlumos.
Kai grįždavo, rasdavo mane laukiantį arba jau užmigusį prie sąskaitų. Tokiomis akimirkomis ji glostydavo plaukus ir klausdavo, už ką ją myliu ir kaip galiu ją pakęsti. O aš šypsodavausi ir erzinančiai lyg poetas sakydavau, kad viskas dėl jos geltonų kaip rugiai kasų.
„Tavo mama turbūt vienintelė myli tave dėl to, kokia esi, o man užtenka geltonų kasų“ – besijuokdamas sakydavau jai. Turbūt todėl vadindavau ją savo Saule.
Gyvenome gerai. Galiu drąsiai sakyti, kad laimingi tie, kurie gali ir turi su kuo dalintis gyvenimą. Tiesa, santykiai pašlijo, kai sužinojome, jog Saulė negali turėti vaikų. Mes labai jų norėjome. Ir ši žinia sukrėtė. Buvo sunku susitaikyti, abu gerokai atšalome.
Beprasmiški klausimai ir svarstymai mums leido lygiuotis į robotus. Prasidėjo rimti nesutarimai, nesusipratimai, vienu metu netgi atrodė, kad vienintelė išeitis – pagyventi atskirai.
Nusprendėme išvažiuoti paatostogauti, savaitės kelionė į pajūrį, rodos, turėjo mus suartinti. Pasirinkome Ventspilį, o paskutinę kelionės dieną dar nusprendėme aplankyti ir Rygą. Atostogos išties buvo reikalingos ir jau pirmomis dienomis pajutau, kad iš to mirties taško mes pajudėjome.
Nelengvai – kartą abu garsiai rėkėme, tačiau tai buvo gyvas dialogas, kurio ilgą laiką nepaprastai trūko. Tačiau baisiausias dalykas nutiko vėliau. Visos detalės giliai įsirėžusios į atmintį, kiekviena smulkmena – spalva, garsas, kvapas. Atrodo, kad tuo keliu iš Rygos namo bučiau važiavęs vakar. Oras buvo tvankokas, apniukęs – žemai buvo susikaupę pilki debesys, virš kurių švietė saulė.
Po kelių akimirkų pradėjo lyti. Dideliais lašais dangus lyg už visas nuodėmes plakė žemę. Tuo metu ir įvyko avarija. Furgonas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir trenkėsi į mus. Nespėjau pasukti į šalį. Saulė kelionės metu buvo truputį atsilošusi sėdynę ir kojas susikėlusi ant prietaisų skydelio ir, deja, neužsisegusi saugos diržo. Smūgio metu ji išlėkė iš automobilio...
Nusileidęs vairas sulaužė abu mano šlaunikaulius. Sulaužyti šonkauliai, sutrenktos smegenys, įtrūkęs plautis, lūžęs žandikaulis, net prarijau išmuštą dantį ir jis suraižė mano stemplę nuo gerklų iki pat skrandžio. Panirau į šešių dienų komą. Tačiau svarbiausia, įvyko tai, apie ką tyliai prieš kelionę abu svarstėme – mudu išsiskyrėme.
Išėjęs iš palatos panūdau susirasti furgoną vairavusį žmogų. Dėl prastos sveikatos būklės nedalyvavau teisme, tik žinau, kad tą vyrą nuteisė pusantrų metų laisvės atėmimo bausme jos vykdymą atidedant. Sužinojau, kad jis stengėsi kuo greičiau atgabenti krovinį, tą popietę buvo nepailsėjęs ir užmigo prie vairo.
Norėjau gyvai su juo susitikti, nežinau, ką norėjau išgirsti ir ką pasakyti. Gal tiesiog norėjau pamatyti jį apgailestaujantį. Tačiau aš netekau žmonos ir praradau sveikatą – joks jo atsiprašymas ramybės man grąžinti negalėjo.
Žinot, būna kelionių, kuriose ateistai gali įtikėti, o būna kelionių, po kurių liaujiesi tikėjęs. Kažkada girdėjau, kad vienintelė mums likusi laisvė yra laisvė rinktis požiūrį į tai, kas mums nutinka. Tik kartais niekaip teigiamai žiūrėti į tai, kas nutinka, negali.
Ir lieki kaip tas ištikimasis Jobas prie sugriautų namų ir užleistas maru, tačiau net jei ir tai! Kas mes tokie, kad keltume kumščius į viršų, piktai grūmotume dangui – va taip moko Šventasis Raštas. Bėda ta, kad žmonėms sunku įvertinti abstrakčių dalykų absoliučius dydžius. Todėl daugelį dalykų matuojame kontrasto arba palyginimo būdu. Turėdami neigiamos patirties, suprantame, kada ir kaip buvo gera. Tiesa ta, kad vertinti žmones reikia dabar, kol jie dar yra.
Ir štai prabėgo kone du dešimtmečiai. Keitėsi prezidentai, pasikeitė sąjungos, pasikeitė ir žmonės. Pasikeičiau ir aš. Pardaviau verslą, įsidarbinau draudimo kompanijoje. Tačiau nors ir žinau, kad tai negerai, aš vis dar negaliu paleisti tavęs, Saule.
Kai vakarais grįžtu namo ir šalia kaklaraiščių į spintą padedu savo kaukes, sapnuose grįžtu pas tave. Kaip tada matau vasarą ir aukštą pievą bei tave šalia, laikančią laukinės gėlės žiedą. Atrodo, jaučiu jodo prisotintą orą ir net girdžiu bangas. Galiu prisiekti, kad šįsyk viskas tikra!
Tereikia ranką ištiesti ir, rodos, galėsiu tave apkabinti, tačiau kaip tūkstantį vieną naktį anksčiau – aš pabundu. Tokiomis akimirkomis kartais išeinu į balkoną ir masažuodamas kažkada lūžusią koją ir paniręs į savo mintis žvelgiu tolyn.
Kartais, atrodo, tereikia labiau prisimerkti ir vėl pamatysiu tą žalią tašką ilgame raudonų plytų fasade ir tą mažą langelį, kuriame, deja, jau tiek laiko nedega šviesa. Įtraukiu kartų cigaretės dūmą, nakties vėsa kvėpuoti man sunku, iš susijaukusių minčių kelių pabėgti ieškau, surasti išeitį kol dar nepavargau turiu. Ir žinau tai, kad mano didžiausia kelionė bus pas tave ir galbūt šįsyk nereikės jokio greitkelio iš Rygos, gal tiesiog šiąnakt pabusiu šalia...
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.