Gamtos grožis – užburiantis, oras lepina drėgna šiluma, vanduo – pilnas gyvybės bei pramogų. Rinkdamasi šią kelionę neabejojau, jog liksiu nustebinta. Taip ir buvo, todėl visiems rekomenduočiau nors kartą aplankyti šią šalį.
Kroatija garsėja savo ežerais, paplūdimiais ir, be abejo, salomis. Kelionės metu aplankėme jų ne vieną, tačiau vienoje mes gavome neblogą pamoką – kodėl reikia gerai žinoti, kur važiuoji ir kaip ten galima elgtis.
Trečią kelionės rytą nusprendėme plaukti jachta po Kroatijos salynus bei aplankyti gražiausias salas. Pirmoji iš jų buvo Asilų sala (aišku, ji vadinosi ne taip, bet tikslaus pavadinimo nepamenu), vos išlipus į krantą gidai pasakė, jog sutiksime nemažai laisvai besiganančių asiliukų, dažnai nesielgiančių labai svetingai, tad liepė išlikti budriems.
Aišku, kol nesusiduri su asiliuku, atrodo, jog asiliukas yra asiliukas – nieko blogo niekam nedarantis ir gana meilus padarėlis, bet, pasirodo, yra kiek kitaip.
Taigi, vos išlipę iš jachtos nuskubėjome išsimaudyti negyvajame ežere, esančiame pačiame salos viduryje. Buvo labai karšta, todėl ilgai neieškojome vietos daiktams pasidėti, viską metėme ir ėmėme turkštis, kol nepamatėme, jog vienas iš salos šeimininkų jau taikosi patikrinti mano rankinę.
Kol per akmenuotą krantą skubėjau artyn jo, jis jau rankinę užsikabinęs ant kaklo kaip tikras vagis ėmė sprukti į salos gilumą. Jis – bėgti, aš – vytis, ant jo kaklo kabo pinigai, dokumentai, fotoaparatas ir t.t. Galiausiai prasibrovusi per brūzgynus ir jį pasivijusi atgavau savo turtą, tačiau laimė truko neilgai – pasirodo, kiekviena rankinė asilui asocijuojasi su maistu – poilsiautojai juos taip pripratino, atnešdami rankinėse maisto ir jį dalindami, tad nustebau, kaip greit aplink mane susispietė daugiau nei dvidešimties asilų banda, vienas per kitą bandydami prieiti arčiau.
Patys artimiausi pradėjo baksnoti ir stumdyti, pasakysiu nuoširdžiai, ir bijojau, ir buvo gėda šauktis pagalbos. Taip besistumdant su banda asilų mane užtiko keletas vietinių, jie greit su lazdomis išbaidė įsikarščiavusius salos šeimininkus ir aš galėjau saugiai grįžti prie vandens.
Tiesą sakant, širdis daužėsi kaip pašėlusi ir likusį laiką saloje nesijaučiau labai saugi, tačiau tai nesumažino mano meilės Kroatijai ir noro į ją sugrįžti kaip galima greičiau!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
