Iš pradžių nežinojau konkrečios šalies, į kurią noriu skristi, bet tiksliai žinojau, kad noriu pamatyti kuo daugiau turistų nepaliestos gamtos, gyvūnų ir tikro žmonių gyvenimo. Po ilgos nebrangių bilietų paieškos buvo nutarta, kad skrisime į tolimą Aziją ir Indoneziją.
Kadangi su vyru esame truputį skirtingi – jis nemėgsta daug vaikščioti, o aš nemėgstu ilgai gulėti prie jūros be veiklos – tai reikėjo rasti kažkokį viduriuką.
Nupirkau bilietus į Indoneziją (Balio salą). Taip pat pagalvojau, kad jei jau skristi į kitą žemės galą, tai reikia aplankyti ir Malaiziją su Singapūru. Šiais laikais beveik visą informaciją galima rasti internete, įvairiuose forumuose. Surašiau ir atspausdinau, kur noriu, kaip nuvažiuoti ir... kelionė prasidėjo.
Po beveik 12 valandų skrydžio nusileidome Singapūre. Tai nedidelis miestas-valstybė, įsikūrusi saloje Pietryčių Azijoje. Buvo jau vakaras, kai atvažiavome į viešbutį. Ir iškart ėjome į miesto centrą.
Kitą dieną jau tą futuristinį miestą jau apžiūrėjome plačiau. Sunku aprašyti jausmą, kai pamatai daug aukštų, labai šiuolaikiškų pastatų. Balkonuose pasodinti medžiai atrodo nerealiai, visur akinanti švara. Tikrai gražus, žalias miestas. Atrodo, pabuvome mėnulyje :)).
Dar vienas skrydis ir mes jau Malaizijoje. Visas miestas buvo rūke – kaip mums paaiškino taksi vairuotojas, tai todėl, kad Indonezijoje dega miškai. Bijojome, kad ne tik jog Kvala Lumpūre tikrai nieko nepamatysime, bet dar ir neaišku, ar neatšauks skrydžio į Balį.
Mieste gausu senovinių šventyklų ir mečečių, tačiau bene įdomiausia apžiūrėti pastatus – savotiškus rekordininkus: didžiausią Azijoje mečetę Masjid Negara, trečią pagal aukštį televizijos bokštą „Menara“, na, ir aišku, moderniosios Malaizijos simboliu tapusius 450 metrų aukščio bokštus dvynius 26 aukšte sujungtus tilteliu – „Petronas Twin Towers“.
Aplankėme „Butterfly“ parke, kuriame yra labai daug rūšių drugelių ir vabalų. Taip pat buvome „Bird“ parke, kuriame paukščiai gyvena laisvai, kartu su žmonėmis. Tik rūšys, kurios jau nyksta, laikomos narveliuose. Buvo tikrai įdomu pamatyti, kaip paukščiai skraido aplink, atsisėda tau ant peties ir visai nebijo žmonių.
Mes nuvažiavome į Batu Caves šventyklą. Turėjome bananų pavaišinti beždžiones, bet vos spėjome įeiti į Batu urvą, kai beždžionės aplipo mano vyrą. Jis vos spėjo vaišinti visas bananais. Juokingiausiai atrodė beždžionės mamos su vaikais.
Vėliau mane užpuolė beždžionė, matyt, kitų „vadas“. Kol jis su visa savo „komanda“ manęs neišvarė iš šventyklos teritorijos, o aš neapipyliau jo vandeniu iš buteliuko, jis neatstojo. Užtat visam gyvenimui dabar prisiminsiu, kad negalima žiūrėti beždžionėms į akis ir nei trupučio erzinti.
Tada 10 dienų praleidome Balio saloje. Trumpai apie šią šalį nepapasakosi, bet pasistengsiu. Turbūt daugelis girdėjo, kad Balis garsėja masažais. Aš ne mėgėja jų, tai net nebandžiau, nors tikrai ant kiekvieno kampo siūlo įvairius masažus ir nebrangiai.
Taip pat Balį vadina 1000 šventyklų šalimi ir tai tiesa. Nors man po vietinio gido pasakojimo pasirodė, kad ten jų žymiai daugiau. Kiekvieną šeima turi savo kieme, sakyčiau, mini šventyklą. Jie gyvena labai religingai. Prie kiekvieno įėjimo į kavinę, viešbuti, praktiškai visur guli maži krepšeliai su gėlytėmis, kuriuos keičia kas 2 valandos.. Taip jie dėkoja Dievui.
Niekur nemačiau tokio intensyvaus mopedų eismo. Jokių eismo taisyklių, bet avarijų nematėme irgi. Aplankėme daug vietų: šventyklų, pakrančių, nacionalinių parkų, vežlių salą, paukščių ir roplių parką. Visur labai daug egzotiškų vaisių, mūsų parduotuvėse tokių nerasi.
Vien mangų buvo keturios rūšys. Medaus mangai buvo ypač skanūs ir sultingi. Tokiu saldžių ananasų kaip Balyje niekur neragavau. Net nutariau, kad būtinai turiu jų parvežti namo dovanų.
Pamatėme daug egzotinių gyvūnų, daug laukinių vietovių, su gido pagalba sužinojome daug informacijos apie Indonezijos kultūrą, papročius. Aš net svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad pamatysiu tiek visko naujo savo gyvenime. O koks gražus vandenynas, kokios jėgos bangos...
Ir svarbiausia, kas mane labai paveikė šitoje kelionėje, tai kad visi sutikti žmonės buvo labai meilūs. Net nesuprasdami kalbos jie kaip galės – padės. Kai mes truputį pasiklydome Ubudo mieste ir parodėme vilos pavadinimą sutiktiems žmonėms – nuo vaikų iki visai senukų – kiekvienas nusišypsojo ir pasistengė kaip gali padėti. Gestais bandė aiškinti, kalbėjo, piešė ant smėlio kelią.
Svarbiausias Azijos žmonių bruožas – tai šypsena. Ir tą šypsena natūrali, ne dirbtinė. Žiūrėjau į tas šypsenas ir kiekvieną dieną vis labiau suprasdavau, kad vis dėlto žmogui gyvenime tiek nedaug reikia. Dauguma iš jų gyvena skurdžiai, bet dėl to nėra pikti, nepatenkinti, atrodo, kad jie džiaugiasi kiekviena diena, kiekviena akimirka. Gal čia saulė taip veikia žmones :).
Mane būtent tas jų tikras nuoširdumas taip paveikė, kad aš, suaugęs žmogus, pakeičiau savo požiūrį į gyvenimą ir vertybes.
Žinojau, kad būtinai grįšiu į tolimą Aziją. Ir grįžau... tik šį kartą – į Tailandą. Po šios šalies aplankymo aš dar stipriau pamilau Azijos žmonės.
Noriu visiems žmonėms palinkėti daugiau nuoširdžiai šypsotis net jei būna sunku. Bet koks sunkumas padaro mus dar stipresniais. Kartais reikia pagalvoti, kad gyvename tokioje gražioje planetoje ir joje tiek visko vyksta. Gamta stipresnė už mus, saugokite ją.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
