„Skrydžiu iš Varšuvos per Kataro sostinę Dohą, po vienuolikos valandų, praleistų ore, pusę pirmos ryto pasiekėme Kenijos sostinę Nairobį. Pasų, skiepų nuo geltonojo drugio patikrinimas ir vizų gavimas užėmė apie valandą. Čia pat išsikeitėme vietos valiutos – šilingų, gaudami 25,34 už vieną litą. Keičiami tik doleriai, eurai, svarai ir gretimų šalių banknotai.
Oro uoste mus pasitiko laukiantis agentūros autobusas ir atvežė į mūsų užsakytą viešbutį „Embassy“. Čia mes už du asmenis sumokėję 220 dolerių praleisime tris paras. Greitai pajutome, kad tai tik skambaus pavadinimo įstaiga. Čia apsistoja daugiausia prekeiviai žuvimi ir mėsa, nes kitoje gatvės pusėje yra turgavietė. Net kambario raktas prisegtas prie Afriką vaizduojančio didelio metalinio pakabučio, kurį neštis kišenėje tikrai nepatogu. Išeinant į miestą tenka palikti registratūroje.
Kenijos nešvara ir kosminės kainos
Nairobis – didelis miestas, įsikūręs 1700 metrų virš jūros lygio, turintis keturis milijonus gyventojų, bet labai nešvarus. Mus, įpratusius prie europinės švaros, šiukšlynai tiesiog veda iš kantrybės. Be to, Nairobyje yra vieni didžiausių lūšnynų Afrikoje (Kibera). Po juos net organizuojamos ekskursijos. Mes nesiryžome tokiai ekskursijai.
Nedarbas šalyje siekia net 40 procentų. Gatvių ir kelių pakraščiuose pilna nešvarių kioskelių, prekiaujančių vaisiais, daržovėmis, mėsa, žuvimi, suvenyrais, baldais ir dar neaišku kuo. Patys kioskeliai pastatyti iš bet kokių rastų medžiagų ir dengti skarda, šiferiu, medžiagos skiautėmis ar plėvele. Aplink juos pilna išmestų prekybos atliekų.
Gatvės seniai mačiusios remontą – duobėtos. Eismas gatvėse labai intensyvus. Kalbėti apie eismo taisykles neverta, nes vienintelė taisyklė – kas lenda pirmas ir spaudžia signalą, tas ir važiuoja. Keisčiausia, kad neteko matyti avarijų ar sužalotų žmonių. Buvo svajonė išsinuomoti mašiną ir patiems aplankyti kai kurias vietas, bet pamačius jų važiavimo ypatumus išgaravo bet koks noras pasinaudoti šia galimybe.
Truputį numigę ir dar gerokai apduję užsisakėme rytojaus dienos ekskursiją prie Nakuru ežero ir pusiaujo. Kelionė iki Nakuro ežero žmogui kainuoja 180 dolerių, o norint patekti dar ir iki pusiaujo tenka pridėti 20 dolerių. Užsakant ekskursiją, turi būti ne mažiau kaip du asmenys. Mūsų kaip tik du. Kaina dviem – 400 dolerių – išmuša prakaitą, bet tai kartu ir vienintelė galimybė gyvenime atsidurti šiose vietose.
Nutarę veltui nepraleisti likusios dienos kitame ekskursijų biure užsisakome kelionę prie Naivašos ežero ir į Velnio vartų nacionalinį parką. Sumokame už du 270 dolerių ir laukiame gido su mašina. Sulaukę matome tą patį agentą iš biuro, kur užsisakėme rytdienos ekskursiją. Taip nepavyko išbandyti kitos agentūros paslaugų.
Kalbant apie ekskursijų agentūras reikia paminėti, kad jos daugiausia įsitaisiusios mažose patalpose, kur beveik nėra vietos apsisukti, o durys, langai ir pinigų priėmimo kasos aptaisytos grotomis. Norom nenorom pasitikrini kišenes, ar piniginė vietoje. Į tokias agentūras pas mus niekas kojos nekeltų. Čia ekskursijos paprastai užsakomos per viešbučio administraciją, todėl nėra reikalo eiti į ekskursijų biurą.
Velnio vartų nacionaliniame parke praktiškai nėra į ką žiūrėti. Daugiausia karpuočių, Tomsono gazelių ir keli zebrai, antilopės. Čia galima išsinuomoti dviratį ir važinėti po parką, nes nėra plėšrūnų. Aštuoni kilometrai gruntiniu keliu į vieną galą ir atgal įveikiami ne kiekvienam, bet važiuojančių yra. Parko teritorijoje ant karštų požeminių versmių yra pastatyta elektrinė, kurios vamzdynai darko gamtovaizdį.
Norint galima pasivaikščioti po apylinkes su gidu ar be jo. Naivašos ežeras prieš porą metų labai ištvino, apsemdamas pakrantės medžius ir net pastatus. Gana nykus vaizdas su vandenyje stovinčiais mirusiais medžiais. Ežere galima paplaukioti motorinėmis valtimis, bet mums tokia pramoga netinkama, nes mes ne dykumų gyventojai. Ši mūsų ekskursija naudos nedavė, tik praradome dalį pinigų.
Grįžtant į Nairobį vėl teko kratytis duobėtais priemiesčio keliais. Keista, kaip atlaiko mašinos tokį važiavimą, nes vairuotojai lėtai nevažiuoja. Kitą kartą atrodo, kad nuo kratymo mašina nulėks į griovį, bet avarijų nematyti. Jeigu kur pamatai remontuojamą kelią, tai net stebiesi, kad beveik visi darbai atliekami rankomis, mažai technikos. Į kelio pagrindą rankomis klojami stambūs akmenys, ant jų pilamas žvyras ir tik tada daroma betoninė ar asfalto danga. Kolonizacijos laikų geri keliai dabar menkai prižiūrimi.
Ryte, 6 val. 30 min., išvykstame į Nakuru ežero nacionalinį parką. Tai vienintelis Kenijoje visiškai aptvertas nacionalinis parkas. Nuo Nairobio jis nutolęs 160 kilometrų, o nuo Nakuru miesto – tik 4 kilometrai. Tai tektoninio lūžio ežeras, susiformavęs maždaug prieš 12 milijonų metų. Šarminis ežeras sutraukia gausybę flamingų ir pelikanų. Tikėtasi, kad dėl klimato kaitos vandens lygis ežere mažės, bet įvyko priešingai. Kaip ir Naivašos, Nakuru ežere vanduo žymiai pakilo, apsemdamas didelę dalį pakrantės miškų.
Mūsų gidas po parką bus vairuotojas, kuris mus ir veža. Mokėti už įvažiavimą į parką nereikia, nes tai įskaičiuota į užsakymą, kaip ir už pietus, už kuriuos sumoka vairuotojas. Mokame tik už papildomai užsakytą arbatą.
Vairuotojas Nakuru mieste prie vienos suvenyrų parduotuvės sustoja išgerti kavos, o mus pasitinka parduotuvės savininkė siūlydama pirkti. Supratome, kad tai vairuotojo ir šios parduotuvės savininkės susitarimas užvežti turistus. Nenori pirkti – gali neužeiti, bet nėra ką daryti, kol vairuotojas geria kavą.
Suvenyrų tikrai daug ir gerų, tik komplikuotas parvežimas į Lietuvą. Prieš išeidamas paėmiau pažiūrėti medines masajų statulėles. To savininkei ir tereikėjo. Tuojau primygtinai pradėjo siūlyti pirkti už 9000 šilingų. Mums tai pasirodė per daug, bet šeimininkė net neleidžia padėti į vietą ir prašo siūlyti savo kainą.
Patempė“ mane už liežuvio pasakyti 5000 šilingų. Ji jau linkusi kiek nusileisti, bet ir aš turįs pakelti kainą. Mintyse paskaičiavęs, kad tai sudaro apie 200 litų, pats pakraupau, bet ir trauktis per vėlu. Nutariau į derybas nesileisti. Arba imu už mano pasakytą kainą, arba ne. Atidavė. Vėliau pirkdamas suvenyrus mintyse tuojau išversdavau šilingus į litus ir pasakęs savo kainą į derybas nesileisdavau.
Nakuru ežeras paliko puikų prisiminimą. Čia žymiai daugiau žvėrių ir paukščių, driežų ir vabzdžių. Puikus vaizdas atsiveria į slėnį nuo ant kalvos esančios apžvalgos aikštelės. Važiuojam ieškoti raganosių. Randam net šešis, tačiau jie sugulę popietinio poilsio ir visai neturi noro fotografuotis. Gąsdinti ar kaip nors kitaip kelti žvėris parkuose griežtai draudžiama, todėl dar kiek palaukę nutarėme palikti juos ramybėje. Taip ir liko iš didžiojo Afrikos penketo nepadaryta tik raganosio nuotrauka, nes ir kitur nepavyko jų rasti.
Nuo šio parko patraukėm dar tolyn į šiaurę link pusiaujo. Prasikratę dar apie 60 kilometrų pasiekėm savo svajonių tikslą. Jausmas tikrai malonus, kai stovi viena koja pietų, o kita šiaurės pusrutulyje. Kitoje kelio pusėje – pusiaujo muziejus su labai jau primityviais plakatais ir ranka rašytais pavadinimais. Aikštėje ant betoninės pakylos sukamas metalinis gaublys su pavaizduotais žemynais. Muziejaus prižiūrėtojas maloniai aiškina mums žinomą geografiją.
Baigiant pažintį, mus apspinta moterys, siūlančios užeiti į jų pusračiu pastatytas suvenyrų parduotuvėles. Užeinam į pirmą nuo krašto. Apžiūrim medžiagos skraistę, už kurią prašoma 1500 šilingų. Pasiūlau 1000 ir, jau turėdamas patirties, nesileidžiu į derybas. Nelabai nori sutikti su siūloma suma, bet kai pasakom, kad apžiūrėsim ir kitas parduotuvėles, tuojau pat sutinka parduoti. Suvenyrų tikrai daug ir geros kokybės, bet nėra nei pakankamai pinigų, nei galimybės juos parsivežti. Moterėlės prašo iškeisti šilingus į dolerius, siūlydamos gerą keitimo kursą, bet nesusigundau, nes nežinia ar nekvepia kokia nors apgaule.
Jau sutemus grįžtame į Nairobį ir įstringame mašinų spūstyje. Vėl tenka stebėtis, kaip mašinos nesusiduria ir nekliudo šmirinėjančių pėsčiųjų. Prie viešbučio pasitinka ne tik kelionės organizatorius, bet ir prašančiųjų ištiestos rankos. Nors arbatpinigiai nėra privalomi, įteikę vairuotojui 10 dolerių už maloniai praleistą laiką, dingstam viešbučio fojė.
Anksti ryte neįmanoma miegoti, nes kambario langai į gatvę, ir anksti pradeda važiuoti mašinos, vežančios prekes į turgų. Be to ir vienas paukštelis vos prašvitus užtraukia savo giesmę. Atvykus į viešbutį, kambarių paskirstymo lape mačiau, kad mums skirtas 304 kambarys, bet davė 307. Kambarys tikrai prastokas: pro kriauklės sujungimą varva vanduo, duše beveik neįmanoma užsukti šalto vandens krano, lova viena, rankšluostis vienas (tik paprašius davė antrą). Išvada peršasi savaime: pamatė, kad atvažiavom su kuprinėm, o ne su lagaminais, tai ir pakeitė kambarį.
Iki pietų lijo ir mes prasėdėjom kambaryje. Po pietų, nustojus lyti, išėjom pasivaikščioti po miestą. Į akį krenta policijos gausa. Prie kiekvienos parduotuvės, įstaigos ar sankryžos stovi net po kelis. Išeinant iš parduotuvių, apsaugininkai tikrina kasos čekius, o įeinant į prabangesnę parduotuvę patikrinami metalo detektoriais. Kai kurie policininkai ginkluoti automatais. Tačiau ko nors paklausus, maloniai paaiškina ar nurodo kryptį.
Bandom pasivaikščioti po iš pažiūros gražų parkelį, esantį netoli „Kenya Komfort Hotel‘‘ viešbučio, bet ten radom nemažai narkomanų ir šiaip neaiškios „chebros‘‘, tai greitai „nešėm muilą‘‘. Nuobodi diena ir dar nuobodesnis vakaras. Bare pirmą kartą gyvenime valgėm ožio mėsos kepsnį. Visai skanu.
Šiandien šeštadienis. Dar kartą traukiam link miesto centro. Diena saulėta ir nuotaika kol kas puiki. Mieste mus užšnekina tvarkingai apsirengęs somalietis. Įsikalbėjus jis aiškina, kad yra buvęs mokytojas, kuris dabar persikėlė gyventi į Nairobį. Po neilgo susipažinimo jis jau aiškina, kad jam pinigai ne problema, bet problema maistas ir prašo pinigų. Ne bet kiek, o net 500 šilingų ryžiams nusipirkti. Liko labai nepatenkintas, kai daviau tik penkis. Tai pirmas mūsų susidūrimas su pinigų kaulytoju. Vėliau, kelionės metu jų bus dar ne vienas.
Einant pro masajų turgavietę, buvom apstoti prekybos tarpininkų vos ne traukte traukiančių užeiti į vidų. Atsisakėm. Praėjome pro pirmojo prezidento Kenyatos mauzoliejų, bet į vidų neužsukom. Gavau pastabą nuo praeivio, kam fotografuoju pastatus, su grasinimu iškviesti policiją, mat fotografuoti pastatus, policininkus ir kareivius draudžiama. Vyriausybiniai pastatai ir aplinkinės gatvės tviska švara ir didybe. Taip kad Kenijoje ne visi skursta. Matosi ir labai turtingų asmenų, išlipančių iš prabangių automobilių. Gyventojai giria dabartinį prezidentą, pirmojo prezidento sūnų, už jo siekius pakelti šalies ekonomiką.
Praleidę tris naktis „Embasy‘‘ viešbutyje, persikraustome į „Kenya Komfort Hotel‘‘ viešbutį nes čia renkasi visi šios kelionės po Afriką dalyviai. Kadangi nenorim miegoti bendrame kambaryje, tai susimokėję papildomai 25 dolerius gauname 417 kambarį.
Ištrūkus iš „Embassy“ viešbučio, čia tikras malonumas. Vakare susitinkam su kelionės gidu Krisu. Susimokame po 480 dolerių už būsimą kelionę. Susipažįstam su būsimais bendrakeleiviais, išklausom instruktažą, pateikiam savo turimus privalomus dokumentus. Rytoj prasideda mūsų kelionė. Grupėje du vokiečiai, viena airė, du anglai, vienas kanadietis, viena amerikietė, septyni australai ir mes – du lietuviai. Pakelyje turi prisidėti dar keli keliautojai.
Tanzanijoje sužavėjo krateris
Sekmadienio šiltas rytas. Susikraunam savo mantą ir 8 val. 30 min. išvykstam. Nairobis ir jo nesibaigiantys pakelės kioskai-lūšnos lieka už nugarų, palikdami slogų įspūdį. Pasiekėme Tanzanijos pasienį. Atlikę visus formalumus ir išsikeitę valiutą į vietinius šilingus, įleidžiami į šalį. Tanzanijos vizą pasienio punkte gauname už 50 dolerių žmogui.
Kai išduodant vizą pasakėm, kad iš Lietuvos, tai darbuotoja iš nuostabos išplėtusi akis paklausė, o kur ji yra. Ir vėliau ne kartą teko aiškinti, kur tokia šalis yra. Apskritai, daugumos geografinės žinios skurdokos ne vien apie Lietuvą.
Valiuta tokia, kad pasijunti milijonieriumi, nes už dolerį gauni 1600 šilingų. Gatvės prekeiviai net pasienyje nepalieka mūsų ramybėje. Bet kokiame sustojime prie mašinos pripuola siūlydami suvenyrus, medžiagas, vaisius, gaiviuosius gėrimus, saldumynus ir valiutos keitimą. Pasienio punktuose – jau daugiau prašančių išmaldos, nes čia sutinkami visų šalių turistai. Pasienio tarnautojai jų nevaiko, tai turisto reikalas, šelpti ar ne.
Tanzanijoje gyventojų pasiskirstymas teritorijoje nevienodas. Kai kur jų yra tik vienas žmogus viename kvadratiniame kilometre, o kitur net 347 žmonės. Daugiau kaip 80 procentų gyventojų gyvena kaime. Šioje šalyje gyvena daugiau kaip 120 tautybių gyventojų. Visoje šalyje gyvena tik 10 tūkstančių europiečių. Tai musulmoniška šalis.
Vakare mes jau Meseranyje, „Snack Park“ kempinge prie Arušos miesto. Bendra vakarienė ir susipažinimas. Kiekvienas prisistato iš kur atvykęs ir iki kur keliaus su šia grupe. Tiek gidas Krisas, tiek virėjas Džonas ir vairuotojas Stivenas – juodaodžiai. Pasistatom palapines, bet miegas neima. Beveik visa kompanija pažintį pratęsė kempingo bare. Be mūsų.
Aruša – milijoninis Tanzanijos miestas, įsikūręs Meru kalno papėdėje. Čia taip pat pilna mašinų ir prekeivių. Atrodo, kad visa Afrika – tai pakelės prekybiniai kioskai. Šiandien pusdienis skirtas pažinčiai su šiuo miestu. Mus nuveža į kultūrinio paveldo centrą.
Šiame centre supažindinami su vienu iš rečiausių mineralu – tanzanitu. Tai naujausias iš žinomų brangakmenių ir labiausiai vertinamų. Jis laikomas penktuoju brangakmeniu po „didžiojo ketverto“: deimanto, smaragdo, rubino ir safyro. Šį mineralą 1967 metais pirmieji aptiko masajų piemenys ir vienintelė žinoma jų radimvietė yra 13 kvadratinių kilometrų plotas netoli Arušos miesto.
Tanzanitai yra retesni net už deimantus. Kainos kosminės, bet žiedą ar pakabuką su mažu tanzanito mineralu įmanoma įsigyti už porą tūkstančių litų. Ir vėl nuo suvenyrų akys raibsta, vieni už kitus gražesni ir įdomesni.
Mieste iš vietinio dailininko nuperkame du ant drobės tapytus paveikslus už 30000 šilingų. Bus dovanos į Lietuvą. Grįžtame į „Snacke Park‘‘ kempingą kur apžiūrime gyvačių serpentariumą ir roplių voljerus. Gauname pasimėgauti nenuodingų gyvačių draugija. Aplankome šiame kempinge įkurtą masajų kultūros muziejų. Neįprasta kultūra, bet įdomu.
Po pietų pajudame toliau ir pravažiavę Manjaros ežerą, užimantį 329 kvadratinių kilometrų plotą ir įtrauktą į UNESCO biosferos rezervatų sąrašą, apsistojame Karatu kaimo „Kudu Campside“ kempinge. Vėl palapinės, o kai kas, pasigerindami sąlygas, už papildomą kainą išsinuomoja namelį. Dauguma čia ir vėliau vakarus leidžia kempingo bare.
Šiaip yra sudarytas grafikas, kas kurią dieną padeda virėjui, plauna indus ar tvarko mašiną. Man ir dar dviems draugams priskirtas pastovus darbas – iškrauti ir pakrauti stalus, kėdes, virykles ir parūpinti vandens. Šiame kempinge už 8000 šilingų perkame apyrankę anūkei Hedai.
Šiandien jau antradienis, rugsėjo devinta diena. Numatytos ekskursijos į Ngorongoro kraterio ir Serengečio nacionalinius parkus. Bilieto kaina nemenka – 500 dolerių žmogui. Tanzanijoje yra net keturiolika nacionalinių parkų. Iki Ngorongoro kraterio nusigaunam gana greitai ir keliai dar įmanomi. Ngorongoras – tai užgesęs ugnikalnis. Tai šešta pagal dydį, 18 kilometrų skersmens ir beveik apskrita, pasaulio kaldera.
Čia tikrai daug žvėrių gana mažame plote. Tai viena iš didžiausių Afrikos gyvūnijos sankaupų – maždaug 30000 gyvūnų. Čia matėme liūtų, dramblių, žirafų, įvairių antilopių, babuinų, begemotų, buivolų, zebrų, šakalų ir hienų. Nepavyko pamatyti tik raganosio. Paukščių taip pat daug – flamingai, kuoduotosios gervės, ibisai, šaukštasnapiai ir kiti. Kraterio viduryje tyvuliuoja Magadžio ežeras, į kurį įteka dvi upės, todėl vandens gyvūnams netrūksta.
Prieš leisdamiesi į kelią link Serengečio, nutarėm aplankyti masajų kaimą. Šios ekskursijos kaina – 10 dolerių žmogui. Mus pasitiko masajų įgaliotas žmogus ir pirmiausia surinko pinigus, o po to prasidėjo mūsų sutikimo ceremonija su moterų dainomis ir vyrų karo šokiais. Pasibaigus sutikimo ceremonijai, buvome nuvesti į jų mokyklą, kur vaikai parodė, kaip moka anglų abėcėlę ir skaičius iki dešimt. Mums tai nykus vaizdas, o jiems tai gyvenimo būdas.
Prie kiekvieno keliautojo buvo priskirtas žmogus, kuris aprodė savo gyvenamą „namą“ suręstą iš krūmų šakų ir apdrėbtą karvės mėšlu, maišytu su moliu. Po to primygtinai buvome prašomi apžiūrėti jų gamybos suvenyrus ir kažką nupirkti. Vos tik ką nors pačiupinėji, tuojau siūlo pirkti, o kainą sako nemažą. Aš apdairiai piniginėje laikiau nedaug šilingų, todėl jų prašomos kainos neteko mokėti.
Nupirkome tik pakabuką iš žirafos nago, kurį pas mus gali tik pakabinti ant sienos. Nebandyk atverti piniginės kol nesutari kainos, nes pamatę pinigus tuojau kaulija dar ką nors pirkti arba bent paaukoti jų gyvenimo sąlygoms pagerinti. Iš tokių susitikimų mokaisi jų gyvenimo subtilybių, bet vis tiek, nors ir rečiau, kitur pakliūni ant „kabliuko“.
Vykstame link Serengečio nacionalinio parko, iki kurio – apie dvidešimt kilometrų. Žvyrkelis toks, kad gali pamesti ne tik dantų protezus, bet ir smegenis. Serengetis yra pirmas Tanzanijos nacionalinis parkas ir labiausiai lankomas. Parkas užima 14763 kvadratinių kilometrų plotą. Žvėrių gal ir daug, bet tokiam dideliam plote sunku aptikti plėšriuosius žvėris. Vėl nesisekė su raganosiais, nes jie gyvena daugiau į šiaurę link Maros upės. Ten mes nevažiuojame.
Užtat pasisekė su leopardu. Aptikome jį medyje besiilsintį po gerų pusryčių. Gal kokį pusvalandį stebėjome jo poilsį ir beždžionę, kuri nedavė jam ramybės. Jau norėjo vairuotojas važiuoti toliau, bet aš prašiau dar palaukti, nes mačiau, kad ir leopardas nerimauja. Laukimas nenuėjo veltui. Neiškentęs beždžionės riksmų, jis pradėjo leistis žemyn. Padariau neblogų nuotraukų.
Permiegoję nacionalinio parko teritorijoje esančiame kempinge, ryte vėl važinėjom po jo platybes stebėdami liūtus, hienas, buivolus, zebrus, antilopes gnu ir kitus žvėris bei paukščius. Serengetis nepaliko didelio įspūdžio, ne taip kaip Ngorongoro krateris. Tai platybės, apaugusios aukšta žole su retais medžių gojeliais. Įspūdį pagerina tik didelės zebrų, buivolų ir antilopių kaimenės, o plėšrūnai išsisklaidę po didelę teritoriją ir mažai matomi.
Vėl tuo pačiu keliu į Arušą, į „Snacke Park“ kempingą. Ryte į kelionę link Dar es Salamo. Pakeliui pravažiuojame Moši miestą, kur įsikūrusi kopimo į Kilimandžarą ekspedicijų bazė. Oras neprastas ir jau matosi kalno viršūnė, tačiau sustojame labai netinkamoje vietoje, kurioje tiesiog neįmanoma padaryti geros kalno nuotraukos. Per visą kelionę tai turbūt vienintelis nevykęs sustojimas, palikęs nemalonumą. Kelis kadrus pavyko padaryti iš važiuojančios mašinos.
Galiausiai atvykstame į kempingą už 3,5 milijono gyventojų turinčio Pangai miesto. Palapinės, nameliai, vakarienė ir baras – įprastas kelionės ritualas. Kai kas mankštinasi, kiti skalbiasi ar vaikšto po stovyklą.
Ryte 6 val. 30 min. išvykstame iš kempingo ir 14 val., pervažiavę Dar es Salamo miestą, pasiekėme kempingą ant Indijos vandenyno kranto. Oras puikus ir mes puolame į šiltą vandenyną. Maudomės ir visai nenorim niekur eiti. Pakrantėje zujantys prekeiviai vėl siūlo savo prekes, bet mes jau išmokome greitai atsisakyti, kad nešliaužiotų paskui. Tinginiaujam. Rytoj į Zanzibarą.
Turguje ragauti žuvies – per brangu
Patekti į Zanzibarą sunkiau, negu į kokią komunistinę šalį. Vien tik norint patekti į keltą reikia praeiti tokias pat procedūras kaip į lėktuvą. Kelte neleidžiama fotografuoti, į šalį negalima įvežti polietileno maišų, metalo dirbinių ir maisto. Atrodo, kad tai ne Tanzanijos dalis, o visai kita valstybė.
Po dviejų valandų plaukimo pasiekėme Zanzibaro krantus, o čia vėl pasų ir bagažo tikrinimas, geltonojo drugio skiepų pasai, įvažiavimo kortelių pildymas. Gidas Krisas tuojau pagauna taksi ir mes jau senamiesčio „Karibu Inn‘‘ viešbutyje. Sumokame penkiasdešimt dolerių ir gauname kambarį su dvigule lova. Aldona labai pavargusi.
Zanzibaras yra ketvirta pagal dydį, viena gražiausių salų pasaulyje ir labiausiai turistų lankoma. Šiandien dar laukia ekskursijos po prieskonių plantacijas ir Akmenų miestą – senamiestį. Į prieskonių turą važiuojam beveik 30 kilometrų. Važiuojant naujasis šio turo gidas perspėja, kur negalima fotografuoti, nes tai kariniai objektai. O tie objektai yra paprasčiausios kareivinės be jokios matomos technikos, ginklų ar įrengimų.
Atvykus į vietą, pirmiausia suvedami į vienos bendruomenės šeimos patalpas, kur mums paruošti pietūs. Susėdę ratu ant grindų dedamės paruoštų valgių ir bandom nustatyti kulinarinius sugebėjimus, o jie visai neblogi. Kitame kambaryje girdėti per radiją transliuojama musulmoniška malda, o už mūsų nugaros, prie kambario sienos, moteris nesigėdindama krūtimi maitina ūgtelėjusį berniuką. Lauke lyja, todėl turime nemažai laiko susipažinti ir su šeimos gyvenimu, ir su lauke šmirinėjančiais kaimo vaikais.
Pagaliau lietus liovėsi, ir mes jau apžiūrime prieskonių plantacijas. Saloje pilna kardamono, cinamono, gvazdikėlių, kakavmedžio ir kitų prieskonių plantacijų. Prieskonių verslas klesti nuo senų laikų, o gvazdikėlių rinka pasaulyje pagrįsta net 70 procentų iš Zanzibaro įvežamos produkcijos.
Įdomu ne tik išgirsti, bet ir paragauti įvairių prieskonių tiesiai nuo medžio ar krūmo. Paragavau ir pačios aitriausios pasaulyje paprikos vadinamos „cho-cho‘‘. Ugnis. Kiti nesiryžo. Degustavome įvairią arbatą – viena švelni, kita karti, trečia dar kitokio skonio. Baigiantis turui visi užgriuvo plantacijoje esantį vietinį kioskelį, kad įsigytų Zanzibaro prieskonių.
Grįžus į miestą laukia ekskursija po senamiestį – Akmenų miestą. Tai arabų stiliaus statiniai su parduotuvėmis ir sultono rūmais. Čia begalė mečečių, turgaviečių, tvirtovių, dvarų, parduotuvių ir apleistų persiško stiliaus pirčių. Kažkada čia klestėjo vergų ir dramblio kaulo prekyba.
Paminklas vergų prekybai atminti ir kameros, kuriose jie buvo laikomi iki pakrovimo į laivus, palieka slogų įspūdį. Moterys vergės buvo parduodamos brangiau už vyrus, nes jos galėjo gimdyti naujus vergus. Kol klestėjo vergų prekyba, tol klestėjo ir miestas, o dabar tai sugadintas senamiestis su nevykusiais priestatais ir stoginėmis, su kabelių ir laidų raizgalyne bei seniai pajuodusiomis sienomis. Iš šio senamiesčio tikėjomės žymiai daugiau. Deja – tokia kasdienybė. Mieste gyvenimas teka lėtai matyt todėl, kad pagrindinis jų devizas ir gyvenimo principas – „akuna matata“ (jokių problemų).
Vakare apsilankėme krantinėje esančiame turguje, kur prekiaujama įvairiai paruoštais ir ruošiamais valgiais iš jūros gėrybių, jautienos, avienos, ožkienos ir dar nežinia ko. Norėjome paragauti žuvies patiekalo, bet jis mums per brangus, todėl apsistojome prie jautienos.
Šiame turgelyje neapsieinama ir be noro apgauti svetimšalį turistą. Kainos retai kur surašytos, o siūlytojai kiša vienkartines lėkštes ir prašo dėtis valgio. Kai paklausi, kiek tai kainuos tai siūlo pirmiau suvalgyti, o paskui tartis dėl kainos. Apie tokią galimybę jau buvom gido Kriso perspėti, kad gali vėliau paprašyti tokio atlygio, kad mažai nepasirodys. Už 100 šilingų nupirkau stiklinę šviežiai išspaustų cukranendrių sulčių, skiestų su trečdaliu vandens. Labai skanu. Po to pirkau dar vieną stiklinę. Skiedžiama dėl to, kad vienos sultys per saldžios.
Daugiau tą vakarą bendravome su vokiete Gabi. Tai 74 metų moteris, turinti namus Vokietijoje Hamburge, Namibijoje Svakopmunde ir PAR Keiptaune bei valdanti kelias parduotuves. Jos dėka įgijome patirties, kaip elgtis kai kuriose situacijose. Kai šitame turgelyje vėl atsirado norinčių „bendrauti‘‘ neaiškių jaunuolių, ji pirmiausia paklausė, ar vėl bus kaulijami pinigai. Bet ir čia jie stengiasi rasti išeitį sakydami, kad tikrai ne, bet jeigu sušelpsit, tai neatsisakys. Toks Gabi pasakymas tai geriausias vaistas atsikratyti prašytojų, nes jie greitai pasišalina ieškodami naujos „aukos“.
Keistai atrodė ir po šiukšlių dėžes besirausiantys „bomžai“. Apsirengę gana padoriai. Labiausiai įsiminė tai, kad toks „bomžas“ iš atsineštos šviežios bandelės iškrapštė tik jos minkštimą, o visa kita įmetė į šiukšliadėžę, po kurią pats neseniai rausėsi. Susidaro įspūdis, kad tas visas pasaulinis vajus dėl prastai gyvenančių afrikiečių yra žymiai perdėtas.
Šiandien sekmadienis, rugsėjo 14 diena. Esam Zanzibaro salos šiaurinėje dalyje „Amaan Nungwi Beach“ kempinge. Teko sumokėti 170 dolerių už kambarį dviem. Kambarys tikrai geras. Jame dušas, tualetas, oro kondicionierius ir televizorius. Vėliau prie kambario durų radome padėtus porą pakelių prezervatyvų, bet nutarėm, kad jų mums jau nebereikia, ne tas amžius. Grįžę iš maudynių jų jau neradome – aptarnaujantis personalas pasiėmė kaip skirtus ne tiems...
Neįmanoma žinutėmis susisiekti su Lietuva, todėl Aldona už kambarį moka kortele, kad marti atsektų, kur esame. Maudomės Indijos vandenyne ir mėgaujamės saule. Mažokai pasiėmėm į kelionę grynųjų pinigų todėl tenka taupyti, nors ir šiaip neišlaidaujam. Tikriausiai prieš kitus kelionės dalyvius atrodome gana varganai. Apsipratome, kaip apsipratome su gatvės ir pliažo prekeiviais neduodančiais ramybės.
Pirmadienis iš ryto lietingas. Tik prieš pietus dangus prasiblaivė. Papietavę restorane už 33 dolerius, leidomės pasivaikščioti pakrante. Už kempingo ribų prasideda visai kitas gyvenimas. Kaip ir visoje šalyje, taip ir čia, gatvės ir praėjimai tarp namų paskendę šiukšlėse.
Praėjom kaimo gatvelėm iki vandenyno, kur baigiasi pliažo ribos. Vietiniai savotiški žvejų laiveliai laukia vakaro, kad išplauktų į žūklę. Kaimo moterys vandenyno atoslūgio metu brisdamos pusračiu, priekrantėje tinklu gaudo žuvis. Prisigaudžiusios čia pat krante dalijasi ir nešasi kepti vakarienei.
Grįždami į kempingą užėjom į masajų turgų, kur už 10 dolerių nusipirkom prisiminimui medinę kaukę. Bandėm įsigyti ir mažą medinį šaukštelį, bet kai paprašė 19 dolerių, kurio vertė ne daugiau kaip 2 doleriai, tai išvadinom pardavėją pakvaišusiu. Puolė prašyti, kad siūlytume savo kainą, bet mes jau negrįžome.
Vakare restorane buvo organizuojama vakarienė su vietine muzika ir šokiais. Sumokėjome po 2000 šilingų už žmogų ir kaip prie švediško stalo pasiėmėm paruoštos vakarienės. Aptarnavimas labai malonus. Papildomai mokėti reikia tik už alų ir kitus svaigiuosius gėrimus. Mes jų nevartojom. Vietinės muzikos ritmas tikrai nuteikia puikiai, o kur dar grupės profesionalų šokiai. Vakaro kulminacija – šokis su dideliu smaugliu.
Iš visos grupės tik mudu du ir tebuvome šiame koncerte, kiti kitame pliažo bare „linksminosi“ prie gėrimais nukrauto stalo. Kai reikėjo susimokėti už tokias „linksmybes“, tai net turintiems pinigų apsiblaususios akys išvirto. Mums vakaras praėjo tikrai nuostabiai.
Ryte atsisveikinam su kempingu ir pajudam link uosto. Vėl visos išvykimo procedūros su pasų tikrinimu, kortelių pildymu ir bilietų įsigijimu (bilietus perka kelionės gidas po 30 dolerių už žmogų iš kelionės pradžioje surinktų pinigų). Plaukę 2,5 valandos per banguotą vandenyną išlipam Dar es Salame. Vėl tame pačiame kempinge, bet lyja ir vėjuota. Maudytis nėra noro, nors dusina oro drėgmė.
Ryte keliamės 3 valandą ir judame link Iringos. Kelias vingiuoja per Mikumio nacionalinį parką, bet žvėrių matosi vos keli, nes mašinų gausa juos gena tolyn nuo kelio. Kelionė neapsieina be nuotykių. Genda mašina. Savo tarnavimo laiką baigė akumuliatorius. Vairuotojas visokiais būdais bando jį atgaivinti, bet veltui. Vėl gido Kriso pažintys ir sugebėjimai rasti mechanikus nenuėjo veltui.
Po trijų valandų vargo šiaip taip pavyksta atgaivinti mašiną, bet negalima išjungti variklio. Reikalingas naujas akumuliatorius, o jį gauti galim tik Iringoje, kurios šiandien tikrai nepasieksim. Bet nėra to blogio kas neišeitų į gerą. Likus šimtui kilometrų iki Iringos, apsistojame baobabų slėnio kempinge. Jaukus ir tylus kempingas paliko gerą prisiminimą.
Nors keliamės anksti, bet kol su kitos mašinos pagalba užvedame savo, ateina ir septinta valanda. Pasiekę Iringą gauname naują akumuliatorių ir skubame link Malavio sienos, nes 19 valandą siena uždaroma. Tektų laukti ryto, kol ji vėl priims keliautojus. Pagaliau ir mes įleidžiami. Keliautojams iš Airijos net mokėti už vizas nereikia. Susidaro keistas įspūdis, kad taip yra todėl, kad airiai kovoja dėl atsiskyrimo nuo Anglijos, o Malavis buvusi jos kolonija. Kitokių Airijos nuopelnų nesimato. Politika.
Gimdykla, į kurią joks Europietis žmonos neleistų
Nuvažiavę per dieną septynis šimtus kilometrų, dešimtą valandą vakaro pasiekiame kempingą. Valgom ir krentam miegoti.
Malavis vadinamas „Karštąja Afrikos širdimi‘‘ su sostine Lilongve. Tai skurdžiausia pietų Afrikos šalis. Tai sausumos šalis, tačiau Malavio (Nijasos) ežeras užima net dvidešimt procentų šalies teritorijos. Šio ežero nacionalinis parkas – pasaulio paveldo objektas.
Šiandien jau rugsėjo 19 diena. Keliamės 5 valandą ir 14 valandą atvykstam į „Kande Beach“ kempingą prie Malavio ežero. Šiame kempinge patiriame ir savotišką šoką. Gidas Krisas įteikė man raktą nuo atskiro namelio. Sakau, kad mes nenumatę pagerinimo sąlygų, bet jis rakto atgal neima. Susidarė įspūdis, kad agentūra dovanoja mums šias pagerintas sąlygas.
Vėliau, kai jau apsigyvenom, išsiaiškinom, kad tokią dovaną mums įteikė bendrakeleiviai sužinoję, jog už dvi Malavio vizas gautas Lietuvoje, mes sumokėjom net 800 dolerių. Dovana maloni, bet jausmas ne koks, pasijunti kažkuo skolingas. Likusią dienos dalį ilsimės ir maudomės ežere.
Šeštadienį numatytas vietinio kaimo lankymas, susipažįstant su jo gyvenimu, aplankant mokyklą ir ligoninę. Prieš paliekant kempingo teritoriją, gidas Krisas perspėja, kad neprasidėtume su vietiniu jaunimu, nes sekios visą kelią. Bet tai ne visiems suprantama.
Vos tik praveriame kempingo vartus, tarsi skėrių pulkas mus pasitinka būrys jaunimo. Prie kiekvieno turisto „prilimpa‘‘ po du ar tris „palydovus‘‘. Tikslas aiškus – kaulyti pinigų. Kas bent kiek pradėjo su jais kalbą, tas jau neatsikratė „palydovo‘‘.
Tokius palydovus atbaido tai, kad pasakai jog nekalbi angliškai. Mudu likom be palydos. Kiti buvo lydimi du kilometrus pirmyn ir atgal vis bandant išgauti naudos. Nugirdome frazę: „Aš turiu svajonę, tu padėk man ją įgyvendinti‘‘. Baigiantis tokiai iškylai, kai kurios merginos, čiupo savo grupės vaikinus po paranke, kad tik atstotų lydintieji.
Maloniausiai ir drąsiausiai jaučiasi maži vaikai. Pamatę laisvą turisto ranką, tuojau į ją įsikimba ir patenkinti tipena šalia. Kiti prašosi panešami, nes jiems tai didžiausia atrakcija. Gavę ką nors iš turisto, tuojau bėga namo, kad kiti neatimtų. Dovanoti jiems gali viską. Patenkinti net gavę nugertą vandens buteliuką, ką jau kalbėti apie ženkliuką ar kepurę. Vaikai visur išlieka vaikais ir su jais didelio vargo nebūna.
Kaime buvome supažindinti su rankiniu plytų gamybos būdu. Aplankėme šios ekskursijos gido gyvenamą namelį, susipažinome su valgio gamyba. Kažkada plytas išmokė gaminti olandai, vandens pompas įrengė kanadiečiai, taip kad kaimas dabar jau „civilizuotas‘‘. Vandenį iš pompos galima naudoti tik maisto gamybai, o girdyti gyvulius draudžiama. Taip saugomas ne tik įrenginys, bet ir taupomas geriamas vanduo.
Valgis daugiausia gaminamas lauke ant laužo, nes viduje reikia palaikyti gaivią vėsą. Valgis daugiausia iš kacavos. Tai miltingas šakniavaisis, primenantis bulvės skonį. Labai daug auginama svogūnų ir pomidorų, o vaisių gali prisirinkti bet kokiame valstybiniame miškelyje, jeigu jų nenurinko kaimynas ar žvėris.
Kaimo vado namas – pats geriausias, statytas iš degtų plytų ir vietomis patinkuotas, todėl išsiskiria iš visų pastatų. Vadas – tai kaimo paveldimas titulas ir niekas kitas neturi teisės į šį titulą, tik jo vaikai. Vadas sprendžia, kaip padalinti žemę bendruomenės nariams, kaip bausti prasižengėlius. Už nedidelę bausmę tenka vadui nešti porą vištų, o jei nusikaltimas didesnis, jis kviečia policiją. Ir jokios anarchijos.
Nuvykom aplankyti kaimo ligoninės. Čia daugiausia guli gimdyvės, nes jas kažkur vežti per brangu ir ne visada yra laiko. Palatoje buvo viena moteris, išvakarėse pagimdžiusi dvynukus, o kita laukianti savo „eilės‘‘. Laukiamajame ant akmeninio suolo ilsisi dar viena būsima gimdyvė.
Vaizdas nykus, bet kai įėjome į gimdymo skyrių, tai net šiurpas nukratė. Tokioje vietoje nė vienas civilizuotos šalies vyras neleistų savo žmonai gimdyti. Patalpa – tik du metrai ant keturių. Sienos aptriušusios, karšta, nes nėra jokio kondicionieriaus, langai, padaryti iš stiklo atraižų, atviri ir dulkini, paklodės seniai praradusios baltumą. Užtat ranka rašytas skelbimas sako, kad jūs galite laisvai aukoti pinigų, nors neaišku, kur tos aukos nukeliaus.
Mokykloje ne ką geresnis vaizdas. Mokyklos vadovas aprodė klases, pravedė paskaitą apie Malavį, tarsi mes pirmą kartą apie tai girdime. Klasės tamsokos, suolai ir stalai seniai nematę valytojos, nes dulkini, knygų lentynos – ne ką švaresnės. Ir vėl – aukokite.
Pakelės kioskuose siūlomas visoks šlamštas ir už didelius pinigus. Jaunimas laiką leidžia gerdami vietinį pigų alų ir vartodami kažkokią žolę.
Reikia pažymėti, kad Malavyje aplinka žymiai švaresnė, negu Kenijoje ar Tanzanijoje, nes čia mažiau ir transporto. Čia matėme tik porą motociklų, ne taip, kaip anksčiau minėtose šalyse, kur jaunimas laksto gerais plieniniais „žirgais‘‘. Kolonizacijos laikų keliai dar pamatomi, bet jeigu jie nebus tvarkomi, tai, laikui bėgant, bus nepravažiuojami, nes asfalto kraštai jau gerokai apirę, apie šalikeles ir kalbėti neverta. Gyvenimas tikrai sunkus ir sudėtingas, bet jie sako, kad jeigu išgyveno šią dieną, tai jau ir gerai.
Dienos karščiai neduoda ramybės. Vienas išganymas – tai maudynės Malavio ežere. Kas guli pliaže ir deginasi, kas plaukia jachta į salą, o kas sėdi kempingo bare ir dalinasi prisiminimais ar pasakoja apie savo šalį.
Dienos bėga greitai. Palikę neturtingiausią pietų Afrikos šalį keliaujame link Zambijos.
Ir vėl nuolaida airiams
Pasienio poste įsigyjame vizas už 50 dolerių žmogui. Tai tikrai nebrangu. Bet ir čia neapsieinama be politikos. Keliautojams iš Airijos mokėti už vizas nereikėjo nei Malavyje, nei čia.
Esam tikrinimai dėl visokių ligų, o labiausiai dėl geltonojo drugio ir ebolos viruso. Tiek pasienio postuose, tiek kitose įstaigose kabo plakatai, aiškinantys, kaip apsisaugoti nuo mirtinos ebolos ligos. Įvykdę visus formalumus, keliaujame link Luangvos upės ir nakvynei apsistojame „Krokodilų slėnio“ kempinge. Naktį apie kempingą vaikšto begemotai ir kai kam tai nemigo naktis, nes gidas ir vairuotojas juokais prigąsdino nekišti nosies iš palapinės. Ryte grožimės įspūdingu saulėtekiu su upės slėnyje vaikštančiais drambliais ir begemotais.
Iš ryto – safaris po Luangvos upės nacionalinį parką. Safaris truko tris valandas. Kaip ir visuose parkuose, taip ir čia ganosi žirafos, drambliai, buivolai, antilopės, žvėrių bandas gainioja hieniniai šunys. Tik nėra raganosių, nes 1968 metais čia buvo nušautas paskutinis. Upės slėnyje jau nedaug vandens, bet čia susirinkę gausybė vandens paukščių, kuriuos ši upė dar sugeba išmaitinti. Paukščių gausa tikrai stebina, o ir pats stebiesi matydamas, kaip jie vieną po kitos traukia žuvis iš drumzlino vandens likučių.
Kai kuriems keliautojams tokie pasivažinėjimai tai tik laiko praleidimas, o ne pažintis su gyvūnija. Nors vairuotojas prašo garsiai nekalbėti, kad nebūtų baidomi parko gyvūnai, bet kai kam tai tiesiog neįdomu ir savo arklišku juoku bei garsiu šūkavimu drumsčia ramybę. Ir taip daugiausia elgiasi Australijos piliečiai.
Po lengvų pietų kelionė į kempingą „Mama Rula‘s“ prie Čipatos miesto. Vėliau prie grupės prisijungusios australės nutarė įvesti savo tvarką mašinoje, bet buvo gido „nusodintos“ paaiškinus, kad tvarka jau nustatyta. Teko joms, nors ir susiraukus, su tuo susitaikyti. Kelionėje išryškėjo ir kai kurio jaunimo neigiamas požiūris į senesnius keliautojus. Tai labiausiai buvo matoma vokietės Gabi atžvilgiu. Ši moteris moka susivaldyti ir pakovoti už save, nors kai kada jos akyse matėme ir susitvenkusias ašaras. Mudu su Aldona tikrai su ja susidraugavom.
Ryte keliamės penktą valandą ir po pusryčių į kelionę. Turime pasiekti Zambijos sostinę Lusaką. Čia apsistojame „Eureka“ kempinge. Kitą dieną, jau neskubėdami, pasiekiame Livingstoną ir įsikuriame Viktorijos krioklių parko kempinge. Laiko turim, todėl skalbiamės, maudomės po dušu ir ilsimės. Kiti važiuoja valandos ekskursijai prie krioklių. Mums tai bus dar laiko, nes mūsų kelionė čia baigiasi. Mes dar turėsim tris dienas.
Rugsėjo 25 dienos paskutinis rytas su bendrais pusryčiais, nes mudu jau toliau nevažiuojam. Po ankstyvų pusryčių, emocingas iki ašarų atsisveikinimas su grupe. Išlydime mašiną ir liekame dviese laukti užsakyto taksi, kuris nuveš į viešbutį. Kokia bebūtų grupė, bet per tiek laiko pripranti vienas prie kito ir išsiskiri kaip su savais. Keliaudami po Afriką 2012 metais to tikrai nepatyrėme, nes labai prastai atliko darbą gidė ir virėja, o ir grupė buvo ne tokia. Šį kartą tikrai pasisekė ir su gidu, ir su virėju bei vairuotoju. Tai tikri savo darbo specialistai.
Pagaliau, sumokėję taksi 12 dolerių, šeštą valandą ryto atsiduriame užsakytame viešbutyje. Tenka laukti tris su puse valandos, kol gauname atsilaisvinusį kambarį. Pusryčiai dar nepriklauso, bet mes jų dar ir nenorim. Šiaip pusryčiai įskaičiuoti į mūsų užsakymą ir tikrai skanūs. Norint, už papildomą kainą gali užsisakyti ir pietus bei vakarienę. Mes užsisakydavome tik vakarienę, nurodydami kurią valandą norėsim valgyti. Likusią dienos dalį palikom susipažinimui su miestu.
Sutarę su tuo pačiu taksi vairuotoju Viktoru, rytojaus dieną išsiruošėm prie Viktorijos krioklių iš Zambijos pusės. Dešimtą valandą mes jau vietoje. Sutarėm su Viktoru, kad jis mus paims 15 valandą, nes nutarėm neskubėti ir pasivaikščioti. Apėjom visas apžvalgos aikšteles, besigrožėdami kriokliais ir gamta. Nutarėm upės akmenimis nueiti ir iki didžiojo krioklio.
Jau pačioje pradžioje prisistatė vedlys, save vadinantis parko darbuotoju, ir patarė, kur geriau praeiti, be to pasisiūlė palydėti. Apie pusantro kilometro ėjome akmenimis ir bridome vandeniu, bet iki didžiosios vandens kaskados nepriėjome. Buvome perspėti, kad ten stovintis namas ir teritorija yra privati nuosavybė ir fotografuoti su tokiais dideliais aparatais šeimininkas neleidžia.
Beveik esu tikras, kad mūsų vedlys melavo ir nenorėjo su mumis pasirodyti prie didžiojo krioklio, kad nebūtų įtartas negerais darbais. Kai grįžome, iš mandagumo paklausiau, ar mes skolingi, o jis pareikalavo šimto dolerių. Sugebėjau parodyti, kad turiu tik keturi šimtus kvačų. Sutiko ir su šia suma. Kitaip sakant, jis mus „išdūrė“. Dar kartą įsitikinom, kad bet koks pasiūlymas turi būti iš karto aptartas ir finansiškai. Šį kartą mes užmiršom gido Kriso pamokymus.
Sutartu laiku atvyko taksistas Viktoras ir už 10 dolerių parvežė atgal į miestą. Važiuodami kalbėjomės apie patirtus nuotykius, bet apie apgaulę patylėjom. Buvo gėda prisipažinti.
Livinstonas vadinamas švariausiu Zambijos miestu. Centrinės gatvės tikrai švarios, bet vos paeini iki skersgatvių, ir vaizdas pasikeičia. Šiukšlynai tokie, kad, atrodo, nėra kur pastatyti kojos. Kaip ir visoje Afrikoje. Miestas įsikūręs maždaug už vienuolikos kilometrų nuo krioklio. Tai didelis turizmo centras, traukiantis turistus į Mosi-oa-Tunya nacionalinį parką prie Viktorijos krioklių.
Šį šeštadienio vakarą turim užsisakę saulėlydžio kruizą po Zambezės upę. Dabar vaikštom po miestą ieškodami lauktuvėms suvenyrų. Einant į miesto centrą, praeini ir dengtas krautuvėles pilnas suvenyrų. Pardavėjai tiesiog pastoja kelią prašydami užeiti. Perkame medžiagas, nes jas lengviausia parvežti. Jau ir Aldona išmoko derėtis. Jeigu pirmą medžiagą pirko už 30 dolerių, tai kitoje vietoje gavo dvi už 50 dolerių ir tik viena moteris maloniai padėkojo, kad pas ją perkame.
Buvo ir toks prekeivis, kuris labai prašė nors užeiti sakydamas, kad mes jau trečią dieną vaikštom šia gatve, bet pas jį neužsukam. Nors buvo sakoma, kad reikia atsiskaityti doleriais, bet mokėjom ir kvačom, o parduotuvėse atsiskaitydavome banko kortele. Supratome, kad stengiamasi pritraukti į šalį kuo daugiau užsienio valiutos, todėl ir siūloma turėti ir atsiskaityti doleriais. Išleidę visas turėtas kvačas, pripirkome lauktuvių ir sau suvenyrų.
Apie trečią valandą buvome surinkti iš įvairių viešbučių ir nuvežti į parko teritoriją, kur turėjo prasidėti mūsų vakaro kruizas. Vietoje už bilietus sumokėjome kortele, gaudami po dešimt dolerių nuolaidą. Šiaip bilieto kaina 80 dolerių. Pamažu plaukdami gėrėjomės gražiu oru ir upėje plaukiančiais begemotais bei krokodilais. Laive gavome valgyti ir gerti. Gėrimai įvairūs, pradedant alumi ir baigiant stipriais užsieniniais alkoholiniais gėrimais. Visa tai įskaityta į bilieto kainą. Taip kad kai kuriems saulėlydis jau buvo neįdomus, nes ir pastovėti sunkiai sekėsi. Grįžus į krantą kai kas linksmybes pratęsė vietiniame bare. Vakaras buvo puikus.
Rugsėjo 28-oji, sekmadienis. Prabuvę Afrikoje dvidešimt penkias dienas turime grįžti namo į Lietuvą. Dešimtą valandą iš viešbučio esam nuvežami į oro uostą, kur 13 val. 10 min. turim išskristi į Johanesburgą, o iš ten į Dohą ir Varšuvą. Iš Varšuvos savo paliktu automobiliu, lekiam namo. Prabuvę kelionėje 32 valandas, mes jau savo namuose. Kokia miela sava lova.“
2014 rugsėjis.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
