Likau viena beveik iškart po penkioliktojo gimtadienio. Mintis išvažiuoti mamai galvoje sukosi jau senokai. Brolis mokėsi, mama bet kokiomis sąlygomis jam duodavo tiek pinigų, kiek jis pasakydavo, nors neturėjo darbo. O mes tyliai būdavome savo kambarėlyje - kartais neturėdamos valgyti.
Tačiau viską mačiau tik aš. Mamos depresiją, skausmą, dienų dienas leidimą lovoje, ignoravimą manęs ir mano pasiekimų. Susitaikyti su tuo, kad NEGALI dirbti (o mama neįgali), gramzdino ją vis labiau į neviltį.
Tuo pat metu, kol mama grimzdo į depresiją, aš mokykloje kenčiau patyčias. Ji to nežinojo, nes aš nieko nesakiau. Mačiau, kaip jai sunku, ir neužkroviau savų problemų.
Be jokios priežasties ji imdavo rėkti ant manęs, net nebežinodavau, ką darau blogai. Ir viskas dėl to pinigų stygiaus. Nežinia, kiek ji pati kentė viena, užsidariusi ir gulėdama dienų dienas lovoje... Pati grimzdau į neviltį, nebegalėdavau būti namie, visas tas stygius, bet negaliu sakyti „skurdas“, smaugė. Kiek pinigų pasiskolinta, kiek iš senelių gauta, o kiek jų dar trūksta...
Galiausia išaušo akimirka, kai mama nusprendė palikti mane, savo „numylėtą“ šalį ir išvažiuoti. Visą savaitę vakarais žiūrėdavome filmus, kalbėdavomės, ir tos akimirkos prieš išvažiavimą buvo pačios artimiausios per penkerius metus, buvusius iki tol. Tą dieną, kai išlydėjau mamą, buvo sunku. Mačiau, kaip ji skubėjo lipti į mikroautobusą, negalėjo net pažiūrėti į mane, žinojo: „Nežinia, kada pamatysiu tave, dukryte“.
Seneliai gyveno netoli, tačiau pasakiau, kad man geriau gyventi vienai. Visus paliktus darbus - mokesčius, banko, sveikatos reikalus, viską, kas likę suaugusio žmogaus, tvarkiau aš. Visur ėjau, viską tvarkiau. Kartais būdavo skaudu, būdavo akimirkų, kai pykdavomės, galvodavau tik viena: „Taip neteisinga, aš viską sutvarkau, kodėl vėl kažkas negerai“.
Niekas, net draugės, nežinojo, jog esu viena. Buvo apmaudu, kad nė karto neaplankė brolis. Nors mama išvyko su sąlyga, jog brolis mane prižiūrės.
Iš pradžių buvo be galo sunku. Būdavo akimirkų, kai sėdėdavau viena namie, ir nebežinodavau, į kurį kambario kampą įlįsti... Ką daryti - aš viena, man sunku, ir dieną, ir naktį verkiu. Kovoti mokykloje už save, gyvenime už save, eiti juo vienai. Sunku. Tačiau tokia tokių vaikų dalia.
Jeigu priežastis išvykti - „iPhone“, kompiuteris ar dar kitoks šlamštas, tada geriau tokios žalos vaikui nedarykite. aš sau į galvą per tuos metus įsikaliau: reikia. Yra žodis „reikia“. Suvokiau, kad mes nebegalime taip gyventi, nes vieną dieną rasčiau mamą užmigusią amžiams. Skolos, paliktos tėvo, naujos skolos, kad vaikams būtų geriau, visiškai užsmaugė. Ir kam rūpi, kaip neįgali, vieniša mama augina du vaikus?
Aš nepykstu ant mamos. Viskas, kas vyko per tuos metus, mane užgrūdino. Kartais mane šie žodžiai nervuoja, kai pasijaučiu beviltiškai prisiminusi, kiek teko iškęsti ir kad esu viena. Tačiau aš dėkinga, kad man nebereikėjo žiūrėti į depresijos išsunktą žmogų, prislėgtą pinigų stygiaus.
Neturiu aš to „iPhone“. Nusipirkau po ilgo laiko naują kompiuterį, nes jo reikės studijoms. Iš tų kruvinai užsienyje dirbamų pinigų išmokėjome skolas, kurios padėjo mano broliui prasimušti, pasiekti aukštumų moksle, o man padės „išeiti į mokslą“, gyvenimą, kuris, mano išsvajotas, ne Lietuvoje.
Neteisybės gyvenime matėme daug, tačiau dabar gyvename ramiau ir galime siekti savo tikslų. Tiesa, mano, vaiko, kaina. Aš dėkinga tiek gyvenimui, tiek mamai už viską. Jei būtų kitaip, galbūt dabar nebūčiau tokia, neturėčiau siekių gyvenime ir apskritai nežinočiau, kas esu.
Išvažiavus mamai nesijaučiau atstumta ar palikta. Vis tiek jaučiau rūpestį, meilę, nerimą. Tik nejaučiau jos šalia, jos apkabinimų. Tačiau reikia sugebėti branginti kiekvieną akimirką kartu.
Kai mes susitinkame po ilgo laiko, po pusmečio ar metų, sugebame išnaudoti mums skirtą laiką. Ko iki tol, kiekvieną dieną, turėdamos viena kitą, nedarydavome. Nereikia pasmerkti suaugusiųjų, juk jie stengiasi dėl mūsų, vaikų. Tik mažam žmogučiui tai suprasti sunku, gal neįmanoma. Džiaugiuosi, kad man tai pavyko.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.