"Bendraukime" kviečia visus emigrantus ar besiruošiančius jais tapti dalintis savo istorija ir patarimais, kaip elgtis tokioje situacijoje.
O mes apie vadinamuosius euronašlaičius kalbamės su Vilniaus „Sietuvos“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, socialine pedagoge Neringa Čiukšiene.
„Sietuvos“ vidurinėje mokykloje mokytojams žinoma apie 20 mokinių, kurių vienas arba abu tėvai yra emigravę. Tačiau N. Čiukšienė neslepia – tokių mokinių veikiausiai yra daugiau, tačiau mokytojai apie tai nežino. Emigracijos faktą slepia ir tėvai, ir jų vaikai.
Kalbėdama apie vadinamuosius euronašlaičius, N. Čiukšienė išskiria tris grupes.
Vieni tėvai išvažiuoja į užsienį ir su savimi išsiveža vaikus, šie trumpesnį ar ilgesnį laiką mokosi užsienio šalyje.
Kiti tėvai išsiveždami atžalas į užsienį Lietuvos mokykloje paprašo savo vaikams savarankiško mokymo programos ir patys juos moko. Paprastai kartą į pusmetį grįžta į mokyklą Lietuvoje konsultuotis.
Trečioji grupė – kai tėvai išvažiuoja dirbti į užsienį, o vaikus palieka Lietuvoje. „Paprastai tėvai Lietuvoje palieka arba pradinukus, arba jau paauglius. 7, 8, 9 klasių mokinius tėvai paprastai pasiima su savimi. O jeigu nepasiima, tai čia ir būna pačios didžiausios problemos“, - kalba mokytoja N. Čiukšienė.
- Kokios tos problemos, su kuriomis susiduria emigrantų vaikai? - paklausėme N. Čiukšienės.
- Imkime situaciją, kai tėvai išsiveža vaikus į kitą šalį, tarkime, Ispaniją, o po to kartu sugrįžta į Lietuvą. Tokie vaikai lengvai adaptuojasi, grįžus jiems nebūna sudėtinga mokytis. Bet jų žinių spragos būna didelės, ypač - lietuvių kalbos ir istorijos.
Pakinta ir pasaulėžiūros nuostatos. Iš užsienio grįžusius mokinius Lietuvos mokykloje labai žlugdo griežta skambučių sistema, trumpesnės pertraukos. Tarkime, pavalgyti nespėja, nes užsienyje būna susiformavę ramaus ilgesnio valgymo įgūdžiai.
Tokie vaikai taip pat nuolat linkę pabrėžti, kad kitoje šalyje mokomasi kitaip, kad ten labiau orientuojamasi į praktinę patirtį. Tačiau per laiką jie adaptuojasi Lietuvoje.
- O kaip gyvena vaikai, kuriuos į užsienį išvykę tėvai palieka augti ir mokytis Lietuvoje?
- Kai išvykdami tėvai savo vaikus palieka tetoms ar seneliams, prasideda didelės problemos – iš karto krenta mokyklos lankomumas, motyvacija mokytis. Baisiausia, kad vaikai slepia, jog tėvai išvykę. Taip jie yra primokyti.
Arba dar baisiau – vaikams pasakoma, kad tėvai išvažiavo užsidirbti ir tuoj sugrįš. Kai mažas vaikas nežino, kada tiksliai grįš tėvai, jiems labai ilgu laukti. Tuomet tokie vaikai užsidaro savyje, nebendrauja su kitais vaikais, nes jie dar tokio amžiaus, kai labai sunku kažką slėpti. Juk paprastai tokio amžiaus vaikai mėgsta daug kalbėti apie savo šeimą. Tačiau kai šalia nėra tėvų, vaikų užsisklendimas kartais netgi perauga į fobijas – bijo kalbėtis ir su mokytojais, ir su socialiniais pedagogais.
Dar viena situacija, kai tėvai palieka savo vaikus manydami, kad šie jau suaugę. Paaugliai paliekami prižiūrėti kaimynams. Tačiau tokiu atveju mokiniai jaučiasi tarsi sekami. Ar gali būti žmogus laisvas, jeigu jis nuolat sekamas?
- Kokia be tėvų gyvenančių vaikų socialinė aplinka, su kuo jie pasikalba apie savo problemas?
- Netgi tie vaikai, kurie yra gabūs ir atrodo brandūs, išvykus tėvams jaučiasi blogai, jie neturi su kuo pasikalbėti. Juos nuolat gundo aplinka kalbomis apie „laisvą plotą“, tokiems vaikams visuomet yra tokia diena, kai jie turi labai daug pinigų. O juk jie dar neturi įgūdžių planuoti pinigus. Šalia jų atsiranda įtartinų žmonių.
Aišku, vaikai bendrauja su savo tėvais per „Skype“, tačiau jie nenori tėvų liūdinti, todėl nekalba apie savo problemas.
- Kaip mokykla supranta, kad jos mokinys gyvena ne su tėvais?
- Kad tėvai išvykę uždarbiauti, nuo mokytojų slepia ne tik mažesnieji, bet ir vyresniųjų klasių mokiniai. Kad tėvai išvykę, mokytojai sužino tik tuomet, kai vaikams kažkas atsitinka. Tokiu atveju mokiniai maldauja: „Tik nesakykite tėvams!“
O juk mokykla negali teikti informacijos kaimynams ar tetoms, negali jų įpareigoti vaikų atžvilgiu imtis kokių nors veiksmų.
Būna tokių atvejų, kad nė nežinai, ką daryti. Skambini tėvams telefonu, jie atsiliepia ir sako, kad yra čia pat. O ateiti į mokyklą negali - pasiteisina ligomis, komandiruotėmis ar kad darbdavys neišleidžia iš darbo.
Kartais rašome mokinių tėvų darbovietėms laiškus. Būna, kad išaiškėja, jog tokia darbovietė neegzistuoja. Arba būna, kad po kurio laiko paskambina vaiko mama ir pasako: „Aš tikrai negaliu ateiti į mokyklą, ateis močiutė“.
Tas slėpimas labai veikia prieš vaiką, o problemų sprendimas vis atidėliojamas. Mokytojas jaučiasi bejėgis.
Prireikia maždaug pusmečio, kad suprastume, jog vaikas gyvena ne su tėvais. Ilgiausiai mūsų mokyklos praktikoje vaikai be tėvų gyveno trejus metus, ir tik po antrų metų tėvai patys pasisakė, kad jų vaikus prižiūri seneliai.
Paprastai tėvai nesuvokia, ko trūksta paliktiems vaikams. Mąstoma, kad juos prižiūri seneliai, vaikai turi jiems atsiųsto pinigėlio. Tačiau labiausiai vaikams trūksta nuolatinio ryšio su mama ir tėčiu.
Štai vienos šeimos pavyzdys. Vaikas auga su teta, kuri jį nuolat prižiūri, nes nedirba. Tačiau kai klasėje vaikai pasakojasi apie savo šeimas, tas vaikas sutrinka, jis negali pasakyti nei „mano mama“, nei „mano teta“.
- Kaip manote, kodėl į užsienį dirbti išvykstantys tėvai neišsiveža savo vaikų?
- Iš kelių atvirų pokalbių pavyko sužinoti, kad tėvai išvažiuodami tiesiog nežino, kur ir kaip išvykę gyvens, ar turės nuolatinį darbą, ar po mėnesio nereikės grįžti į Lietuvą.
Žinoma, sutinku, kad vaikai turi gyventi tinkamomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, jeigu viename bute gyvena kokios trys šeimos, mokykla jau siunčia signalą, kad vaikas gyvena netinkamos sąlygomis.
Mes suprantame, kad tėvai vaikus palieka ne iš gero gyvenimo, ne dėl to, kad jų nemyli. Tačiau to pateisinti taip pat negalime.
Būtų geriausia, jeigu apsisprendę išvykti tėvai ateitų į mokyklą ir pasitartų su mokytojais. Mums būtų gerai iš karto žinoti, kas atsakingas už vaiką, kol tėvai sugrįš. Ir pačiam vaikui būtų žinoma, kad, tarkime, socialinė pedagogė mokykloje bus tas žmogus, kuris padės ištverti laiką, kai tėvų nėra.
- Ar kilus įtarimui, kad vaikas auga be tėvų ir aiškiai paskirto globėjo, mokytojams nekyla mintis kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą?
Žinoma, mums būtų lengviausia tokiu keliu nueiti – įskųsti ir laukti kažkokių sankcijų. O ką tarnyba padarys – paims vaiką iš močiutės ir nuveš į globos namus?
- Gal galima siekti, kad tėvai aiškiai deklaruotų savo išvykimą ir būtų paskirti laikini globėjai?
- Vaiko teisių apsaugos tarnyba vaiko nepažinodama ilgai nagrinės jo istoriją, tėvai irgi ilgai įrodinės savo tiesą.
Tiesiog nėra sugalvota tinkama sistema. Man atrodo, kad jeigu mūsų vyriausybė jau pripažįsta, kad emigracija yra didelė, pirmiausia reikia mąstyti, kas tame emigracijos sraute yra vaikas. Tam reikėtų sutvarkyti įstatymus. Bet man susidaro įspūdis, kad mes valstybėje manome, jog nieko netinkama nevyksta. Manoma, kad tie emigruojantys žmonės tarsi į kurortą išvažiuoja. O juk viskas turėtų būti deklaruota.
Bet kokiu atveju, aš esu už tai, kad vaikai augtų su savo tėvais. Šeima juk turi išgyventi bendrą raidą. Juk jos neatkartosi.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.