Santykiai su tėvais vis labiau šąla: su mama beveik visai nebebendraujame, o su tėčiu vis sunkiau, nežinau, ar dėl atstumo, ar dėl užimtumo. Tiesiog žinau, kad jei jie būtų buvę čia, Lietuvoje, ir būtume daugiau laiko praleidę kartu, tikrai būtume išvengę labai daug šeimos tragedijų.
Atsimenu, kai į užsienį išvyko mama, jos paskutiniai žodžiai buvo: „Dukryte, tik neprisidaryk vaikų“. Ar tik tiek ji galėjo man pasakyti? Man buvo šešiolika metų, buvau puiki mokinė, pirmūnė. Ar toks humoras oro uoste turėjo sumažinti išsiskyrimo skausmą?
Tą naktį prižadėjau sau, kad niekada neišvyksiu gyventi į užsienį dėl pinigų. Niekada.
Ir žinot, nesenai pati ištekėjau, susilaukiau sūnelio. Ir nors nuo mamos emigravimo praėjo beveik septyneri metai, vis dar jaučiu nuoskaudą. Gimusiam sūnui prižadėjau, kad niekada jo taip nepaliksiu. Prižadėjau, kad aš ir jo tėtis visada būsime drauge ir viską tvarkysime kartu.
Mat per septynerius metus aš nemačiau nei mamos, nei turtų, kurie buvo žadėti, nei laimės. Daug kas man sakė, kad kai suaugsiu ir turėsiu savų vaikų, viską suprasiu. Žinot, nesuprantu. Bėgti į užsienį reiškia pabėgti nuo savo problemų ir nuo savo demonų. Žmonės bijo sunkaus darbo, žmonės bijo paprasto gyvenimo, žmonės bijo menko atlyginimo.
Dabar netikiu nei viena mama, kuri sako, kad važiuoja į užsienį uždirbti savo vaikui. Nes maniškė ne tik kad iš ten negrįžo, bet ir visai dingo iš mano gyvenimo. Vaikui pirmiausia reikia meilės. O kruopų košė ir pigesni drabužiai - niekis, jei šalia yra mylintys tėvai.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.