Prieš dvi dešimtis metų turėjau „pereiti“ medicininę komisiją. Turėjau važiuoti į užsienį, o tais laikais tam reikėdavo šešių ranka ir be jokių kopijavimo kalkių surašytų gyvenimo aprašymų (nurodant, kur palaidoti mirę artimieji), įstaigos partinės organizacijos palaiminimo (laimindavo kokie šeši prie ilgo stalo susėdę pavargę partiečiai, kuriems kažkodėl rūpėdavo, kur gyveni) ir medicininės komisijos.
O komisijai reikėdavo kokių dvylikos gydytojų pažymų, kad esi sveikas, turi sanuotą burnos ertmę.
Tyrimai parodė – kažkas ne taip. Vos vos, bet ne taip. Pažymos iš terapeuto medicininiam tribunolui negavau, tačiau nežinia ko tikėdamasis į jį nuėjau. Pamatę, kad trūksta vienos pažymos, visi nutilo, o viena solidi moteris, matyt, tribunolo pirmininkė, sušuko:
– Jūs ką? Norite važiuoti į užsienį?..
Kad nešdinčiausi, ji nepasakė, tačiau mačiau tuos žodžius jai ant lūpų. Tad neliko nieko, kaip susirinkti savo vargšes pažymas ir pabrukus uodegą šliaužti savo keliais.
Buvau sveikas. Jaučiausi sveikas. Ar gali žmogus, kuriam nieko neskauda, niekas negirgžda, niekas nesisuka ir nesvaigsta, patikėti, kad jis serga.
Ne! Išskyrus tuos, kurie nuolat bijo susirgti, savo galimus negalavimus nusižiūri nuo kitų ir visą laiką klausosi sveikatos valandėlių, tikėdamiesi, kad kas nors anksčiau ar vėliau pakalbės ir apie ligą, kai niekas neskauda.
Vien dėl to, kad gydytoja paskambino ir pasiūlė gultis į ligoninę išsitirti, aš atsiguliau. Po to – dar kartą. Gydytojai gūžčiojo pečiais, daktarai krapštėsi galvas, tačiau ligą rodė tik mažas mažytis tyrimėlis.
Sužinojau, kad liga gana šlykšti. Matyt, todėl vienas pažįstamas, sužinojęs, kad serga ta pačia liga, nusižudė. Nors ir jam ligą terodė tyrimai.
Nusprendžiau gyventi toliau ir žiūrėti. Žiūrėti, kas bus toliau.
Sako, kad kai kurie žmonės, sužinoję, jog serga nepagydoma liga, po penkių minučių puola į neviltį. Jie nebetiki, kad diagnozė gali būti klaidinga, kad ta liga įvairūs žmonės serga skirtingai, kad, nespėję mirti nuo šios ligos, gali mirti visai nuo kitos arba užsimušti paslydę ant banano žievelės.
Kartais stebiuosi, kodėl nėra draugijų, kurios nariai būtų kokia nors ne visai įprasta liga sergantys žmonės. Na, ne išsėtine skleroze, Alzheimerio liga, diabetu ar smegenų vėžiu sergantieji, o žmonės, kurie serga tokia liga, su kuria iki tol jų šeimos gydytojams neteko susidurti.
Tokios draugijos padėtų dalintis patirtimi. Ne kokiomis tabletėmis gydytis ar kokių žolelių ieškoti (žolelės nuo tokių ligų nedaug ir padeda), o kaip kalbėtis su savo kūnu, kaip pajusti artėjantį blogumą, kaip neišsigąsti, pajutus ką nors naujo blogo ar džiaugtis, pajutus ką nors naujo gero. Svarbiausia – tai padėtų žinoti, jog tokių ligonių yra daugiau, kad jie visi gyvena. O jei ir miršta, suprasti, kada artėja laikas pasitraukti...
Tai būtų draugija iš savo brolių ir seserų. Nes seserų ir brolių būna ne tik per šeimos šventes. Jų pasitaiko ir ligoninėse. Tikiu, kad tokios draugijos padėtų išsaugoti ne vieną gyvybę. Arba, kaip dabar įprasta sakyti, žmogmetį. Vieno žmogaus pragyventus metus.
Kai taip sergi, žmogmetis ne taip jau ir mažai. Vieno žmogaus išgyventi metai, dviejų – pusė, o dvylikos – vienas mėnuo. O jeigu draugija padėtų šimtui žmonių ir jie liktų gyvi dešimt metų, žmogmečių būtų net tūkstantis. Nemažai, ar ne? Ir draugijos ataskaitoje tokie skaičiai gerai atrodytų.
Deja, dažnai tenka kapstytis enciklopedijose, žinynuose, internete. Bet aš pats labiausiai pasitikiu gydytojais. Nereikia net interneto...
***
Tai ištrauka iš G. Morkūno knygos „Puokukas kefyro ant palangės“. Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta biografinė apysaka - subtilus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą.
Gendrutis Morkūnas. Puodukas kefyro ant palangės. Vilnius, Všį „Bernardinai.lt“, 2012.