Palyginimas, jog gyvenimas, tai lyg tarp pirštų byrantis smėlis, buvo nesuprantama, tolima interpretacija. Ir taip buvo tol, kol ėmiau girdėti vis stipresnį beldimą, regėti vis aiškesnes vizijas, kuriose kumščiu grūmojo ir visa gerkle klykė nelaboji, nelauktoji viešnia – leukemija.
2006 m. rugsėjo 13-ąją, 7-ą dieną po mano gimtadienio buvau pričiupta, stumtelėta iš už nugaros. Tuomet aiškiai ir tvirtai suvokiau, kad nerūpestinga vaikystė baigiasi, kad tai - tik menama era, amžius, liekantis istorija mano asmeniniuose archyvuose. Turėjau suaugti, prasklaidyti muilo burbulų debesį ir pradėti vienerius metus trukusią kovą vardan išlikimo.
Nesumeluosiu pasakydama, jog lengva nebuvo. Pradžioje - vien praradimai: slenkantys plaukai, kasdien tirpstantys kilogramai, senkančios jėgos. Ką jau kalbėti apie namų ilgesį. Kasnakt manęs neaplenkdavo košmariški, pranašiški sapnai. Tikėjausi prabudusi sugrįžti į gražesnę realybę, deja, ir ji tuomet nebuvo džiuginanti.
Tik dabar, po visko, ką teko išgyventi, ėmiau suprasti, jog ne pinigais matuojama laimė. Jokie laikraščiuose ar žurnaluose šmėžuojantys straipsniai neatskleis tikrųjų laimės paslapčių. Jokia televizijos laida nepasufleruos teisingo, pilanaverčio gyvenimo formulės. Tik pats savo kailiu patyręs visus gyvenimo akibrokštus imi suprasti, ko vertas gyvenimas ir ko vertas žmogus jame.
Dabar man 22-eji. Kaip šiandien vertinu savo ligą? Vėžys – tai svečias, neklausiantis leidimo, ar gali užklysti į mūsų sielos namus. Galbūt ne vieno žmogaus kūnu pereina nemalonūs šiurpuliukai išgirdus ši žodį, tačiau šiuo metu mano gyvenime būtent jis reiškia beprotiškai daug.
Už didžiausius pinigus nesutikčiau ištrinti periodo, kuris praėjo žingsniuojant vėžio ženklu pažymėtu keliu. Sako, tampi atsakingu už tai, ką prisijaukini. Manau, aš prisijaukinau leukemiją. Priėmiau ją ne kaip priešą, o kaip draugą. Kai susidraugavom, paprašiau, kad išeitų. Ir ji išėjo...
Ar sugrįš? Tikiu, kad ne. Negrūmoju ligai kumščiu kaip ji man tąkart 2006-aisiais. Priešingai, dėkoju už tai, kad tapau kitokiu žmogumi, kad būtent liga išmokė mane priimti gyvenimą kaip vertybę, kad leido suprasti, jog kiekviena diena - tai dovana. Ir žinot, tikra tiesa, kartais Dievulis uždaro duris, bet, neabejoju, atveria langus.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
