Nuo tos dienos prasidėjo mano bėdos, mano kova už išlikimą. Pirmaisiais metais nepavyko įstoti, tuo metu buvo konkursas buvo toks – 8 žmonės į vieną vietą. O aš kas tokia? Eilinė mergaitė iš eilinės šeimos, sugalvojusi tapti gydytoja. Pirma „išsišokėlė“ visoje giminėje. Nesusitaikiau su nesėkme. Stojau antrą kartą. Pavyko.
Mokiausi kaip išprotėjusi, kad tik nebūtų skolų. Pamenu, eidavau miegoti 4 val. ryto... Nusprendžiau – jei įstojau, padarysiu maksimaliai, ką galiu. Ir taip mokiausi, mokiausi, kol penktame kurse sutikau vaikiną. Susituokėme, gimė sūnus. Jaučiau – aš stipri, viską galiu... Jokių akademinių atostogų, nusprendžiau tada. Ir vėl mokslai, vaikas...
Baigiau universitetą. Reikėjo rinktis specialybę. Pasirinkau, kas miela širdžiai, bet buvau kvailė – nepagalvojau, kad darbas ne tik „dūšiai“, kad iš atlyginimo reikia gyventi... Tapau vaikų gydytoja. Mokiausi rezidentūroje, dirbau, budėjau ir... praradau šeimą. Likau su vaiku.
Na, ką, išgyvensiu, nusprendžiau. Baigiau dar vieną, gydytojo specialisto, rezidentūrą. Dirbau viename darbe, įsidarbinau dar kitame. Vaikas augo, poreikiai didėjo, o atlyginimo nebepakako. Susiradau trečią darbą...
Po penkerių metų maratono sutikau kitą žmogų. Gimė dar vienas sūnus. Nusprendžiau mokytis toliau. Rašiau disertaciją ir dirbau trijuose darbuose.
Grįžtu, būdavo, namo, pavakarieniaujam, prisėdu prie televizoriaus ir... užmiegu. Nekreipiau į tai dėmesio. Atrodė, natūralu, kad tiek dirbant pavargsti...
Vyresnis sūnus išvyko studijuoti į užsienį. Žinojau, kad reikia jam padėti – nusprendžiau pasididinti darbo krūvį. Vieneri metai, antri... Tuomet pastebėjau, kad kažkas su manimi negerai. Skaudėjo sąnarius, kamavo dažni migrenos priepuoliai, pasidariau irzli, atsirado dermatitas, neaiškios akių problemos... Ir kraujo tyrimas nebuvo itin geras...
Vieną sekmadienio rytą, stovėdama po dušu, apčiuopiau guzelį savo krūtyje ir supratimas, kaip elektros iškrova, perėjo per visą kūną... Nemylėjau savęs. Nesustojau laiku. Dievas mane stabdo.
Ta dieną buvau laiminga, kad dirbu gydytoja. Pirmadienio rytą jau stovėjau prie kolegos durų, akimis maldaudama: „Būk geras, pasakyk man, kad tai ne vėžys“. Neišgirdo mano maldos nei Dievas, nei kolega...
Užsisuko tyrimų karuselė: mamograma, magnetinis rezonansas, biopsija. Atsakymo reikėjo laukti.
Sunkiai dėliojosi mintys. Buvo paskutinės darbo dienos. Vidurvasaris. Čia pat atostogos. Rankose – vaikui žadėtos kelionės į Graikiją bilietai ... Tiek to, skrendam, nusprendžiau.
Gyliai širdyje tikėjau, kad visi tyrimai klysta. Juk tai – tik šešėlių mokslas... Tikėjausi – sulauksiu biopsijos rezultatų, o ten bus atsakymas – fibroadenoma – ir aš vėl gyvensiu, kaip gyvenus.
Išvykom į kelionę. Šilta, smagu. Atsisėdome kavinukėje, pietaujam. Ir staiga į mano telefoną atkeliavo žinutė, apvertusi mano gyvenimą. „Darinys blogas. Operacija būtina“. Viskas. Žemės nebeliko po kojomis. Žiūrėjau į savo dešimtmetį sūnų ir supratau, kad tai gali būti mūsų paskutinės atostogos... Kiek man liko?
Prasidėjo bemiegės naktys. Dvejonės, ką daryti ir apskritai, ar daryti? Juk buvau toli nuo namų... Prabusdavau trečią nakties, nueidavau prie baseino ir verkiu verkiu verkiu... Mano laimei, turiu gerų draugų. Jie man padėjo sudėti išsibarsčiusias mintis. Supratau, kokia esu reikalinga savo vaikams, tėvams, draugams.
Privalau kovoti su liga. Privalau gyventi.
Jokiu būdu nenoriu su liga draugauti ar mylėti savo ligą. Ji nori atimti iš manęs gyvenimą. Kodėl aš ją turiu mylėti? Privalau ją išmesti lauk... Privalau jos atsikratyti...
Dabar esu po operacijos ir šešių chemoterapijos kursų. Be plaukų. Na, ir kas. Turiu nuostabius vaikus, beprotiškai mane mylinčius tėvus, tikrus draugus. Aš gyvensiu. Ilgai gyvensiu.
Už trijų dienų – septinta chemoterapija ir liks tik viena...
Galiu drąsiai sakyti: tai geriausias laikas mano gyvenime. Tiek šilumos ir meilės nebuvau gavusi niekad. Pervertinau viską. Žinau, ko noriu iš gyvenimo. Mane myli, aš myliu. Aš noriu gyventi! Ir gyvensiu dėl tų, kuriems esu reikalinga, dėl tų, kurie mane myli ir kuriuos aš myliu.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
