„Gerai“ – tarsi nieko nesakantis žodis, minimalistinis abejingumas, lengvas išsisukimas nuo atviro pokalbio, kurio nenori, arba nuo audros vandens stiklinėj, kurios kartais geriau išvengti. „Gerai“ man yra niekaip, tik taip, kad viskas pusiausvyroje, be ypatingų emocijų, be ypatingos vertės, be istorijos ir be lūkesčių. „Gerai“ tai, kad dabartis užpildyta pakankamai, kad teoriškai nieko gyvybiškai svarbaus čia ir dabar netrūksta.
Visai kas kita man yra „gera“.
„Gera“ – tai emocija, jausmas, alsuojantis kažkur prie širdies, neleidžiantis jo ignoruoti ar nepastebėti. „Gera“ – tai nieko bendro su turėjimu savyje netalpinantis žodis. „Gera“ – trapus ir begalinis momentas, tarsi saulės zuikučiai žaidžiantys ant sienos staiga teisingai blykstelėjus saulei.
„Gera“ – tai susitikimas, kurio labai laukei; akimirka ant ežero kranto, kai niekas neblaško malonumo mėgautis ypatinga saulės šviesa; apkabinimai, vienas po kito, kiekvienąkart, kai susitinki mylimą mamą; stebuklinga vaivorykštė danguje, kai sunkiai mokomės sau atleisti. „
„Gera“ – tai visų prisiminimų, visų išgyvenimų, laiko iškristalizuotas lengvumas, kuriuo galima mėgautis, jaučiant, kad širdis gyva ir šią akimirką norisi ypač švytėti ir džiaugtis. „Gera“, kai neapčiuopiamo džiaugsmo paslapties nesurinksi į dėžutę ir nesutaupysi kitam momentui. „Gera“ – tai neapibūdinama, tik jaučiama. „Gera“ neturi nei kainos, nei prekybos vietos. „Gera“ – tai kai nieko nekeistum tik kartotum, kas tai bebūtų, kas tvyro ore, kai jauti, kad gyveni.
Kodėl man gera Lietuvoje? Labai sunku apibrėžt, išskaičiuot, išvardint. Galiu tik pasidalint detalėmis, smulkmenomis, ką tik į galvą šovusiais vaizdiniais. Neabejoju, daug pamiršiu, ir grybštelėsiu savo sakiniais tik paviršių, kalbėsiu nuotrupom.
Man gera, nes čia vis dar stovi medis, po kuriuo mane supdavo, kai dar buvau lopšyje. Jis vis dar kiekvieną pavasarį sužaliuoja, žiemą pasipuošia sniego voratinkliais, tarsi įamžindamas žmogaus laikinumą, žadėdamas tęsinį, liudydamas nepaliaujamą ir gražų virsmą. Tas medis tai tarsi ryšys tarp žemės ir dangaus, kuris buvo priedanga nuo per karštos saulės, mane saugojo, globojo, augino ir kartu su mylimiausiais žmonėmis.
Nes čia vis dar iš netyčių kartas nuo karto širdį pasiekia melodijos, nežinia kodėl paliečiančios kiekvieną širdies krisliuką. Sujudinančios juos tarsi varpelius, kurie suskamba, kai kiekvienas atsiliepia į girdimos melodijos šauksmą. Dainos, kurias atpažįsta kraujas, pulsuojantis ir tekantis atminties greičiu po oda. Ir kai atsitinka tas momentas, kai prie sielos kiekviena nata prisiglaudžia daina, bent tas tris minutes aš negaliu pasipriešint, nenoriu išvengti, tik sirpstu kartu su tom stebuklingom vyšniom Suvalkijoj, arba rašau keistą laišką, kurio jūra nesupranta, arba moju žuvėdrai, kuri mintimis vilioja į svajonių tolius, kuriuos mato tik širdis.
Čia, šitoj žemėj, tiek daug vietų, kuriose gera. Kur net nedėdamas pėdsako, neįspausdamas žymės, palieki antspaudus – savo šypsenos ir ašarų, savo meilės, ilgesio, vilties sekretus, kurie susilieja su Lietuva ir tampa viena visuma, vienu brangiausiu žemės gabalu, viena nedalijama, neperkeliama, nepamirštama vieta po saule. Čia ir grožis, kad būdama tokia mažytė, Lietuva sutalpina savyje begalę vietų, nuspalvintų akimirkomis, atsiminimais.
Kad būdama tokia maža, nesunkiai atveda mus į vieną ar kitą tašką, kvadratinį metrą, leisdama nuklysti mintimis tiek laiko, kiek reikia, ir prisiminti kaip kažkada buvo gera – būtent čia, o ne kitur. Tai užauginusi žemė, žinanti ir atpažįstanti kada ką priminti savyje – kada paslaptingą namelį medyje, kada pievas su varlėmis, kai vandens iki kulkšniukų, kada lyjantį lietų, melodijomis prakalbinantį palanges.
Labai daug vyrų ir moterų, gyvenančių toli, širdyse nešiojasi tą jausmą – kaip prie krūtinės prisegtą širdelę – Lietuvoje gyventi gera. Tai ne tik atsiminimas, ne vien viltis, tai kelias namo – dar negrįžus. Meilė Tėvynei, būdama prigimtine žmogaus teise, po trumpos ar ilgos kelionės po pasaulį kaskart laukia sugrįžtant čia, kur visada buvo, yra ir bus namai. Tokias nematomas širdeles būdami bet kur galim siųsti vieni kitiems, primindami ir patys prisimindami, kas svarbu, kas tikra, kas verta pastangų bei visos širdies.
Tai – prosenelių, močiučių ir senelių atsiminimai, vaikystėje girdėtos senos istorijos (vis dar žavinčios, liečiančios ir nors išmoktos mintinai, vis dar graudinančios širdį) – kurias tik mes galime išsaugoti. Tai ateitis, kurią tik mes galime meilės Lietuvai kupina širdimi sukurti. Tai svajonės, kurias galime ir turime čia auginti – šiame mažyčiame, saugiame Dievo užantyje.
Tai – šypsenos vienas kitam, kurias turime išmokti vertinti, priimti ir dovanoti. Šypsenos, kurių gal ne tiek daug, bet jos tikros.
Kai aš sakau „Lietuvoje man gyventi gera“, aš nesakau „lengva“. „Lengva“ neturėtų savyje to emocinio krūvio, to meilės jausmo, to ryšio, kurį jaučiu. Čia nesu sala, čia esu ir gabalėlis saulės danguje, ir sauja šviežios žolės, ir pirma jau beveik prinokus braškė. Čia viskas taip arti ir taip šalia, kad už 200 minučių galiu būti kopose ir įkvėpti jūros, už 111 minučių galiu pasijausti saugi, apkabinta tėčio ir mamos, už 20 minučių galiu žiūrėt kaip saulė skęsta ežere. Čia viskas širdyje, vos už akimirkos – galiu būt kur noriu – savo meile ir mintimis – Lietuvoje, kurioje gyventi man visada buvo taip gera.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
