Tą prakeiktą naktį prieš ketverius metus buvau Vilniuje. Dėl meilės. Likimas norėjo, kad manęs ta blogoji mano miesto moderniosios istorijos patirtis nepaliestų. Prakeikta laimė. Todėl, jei tai tiesa, kaip vis kartoja mano artimieji ir draugai, 2009-ųjų balandžio 6-oji amžiams pažymėjo sielas tų, kurie ją išgyveno.
Ir nors posakis „Dėkok dangui, kad ten nebuvai“ yra teisingas, gyvenimas be L'Akvilos žemės drebėjimo ženklų priverčia jaustis kaltu, dėkoti ir keikti likimą. Tu toli, o tavo artimieji ten miršta.
Prisimindamas visus tuos įvykius aš galvoju ne tik apie 309 žuvusiuosius (311, jei skaičiuotume dvi merginas, žuvusias eismo įvykyje vos po minėto žemės drebėjimo paminėjimo prieš dvejus metus). Ne tik apie miestą, pilną susiūtų ir sutvarstytų, prie ligoninės lovų prirakintų žmonių, laukiančių ilgo, bet lemiamo gydymo tam, kad pražūtingas siaubas liktų užmarštyje.
Mano mintys – ir apie Lietuvą, kitą mano širdies pusę, kurią pažįstu ir lankau nuo 2004-ųjų. Tai buvo Lietuva, kuri mane apsaugojo ir palaikė, kai L'Akvila („l'aquilla“ lietuviškai – „erelis“, paukštis, galintis pakilti aukščiausiai iš visų) neteko savo sparnų ir krito žemyn į tuštumą. Likimas, nuostabus ir žiaurus, mane laikė toli nuo tų momentų, kupinų dulkių, griuvėsių, kraujuoto chaoso, žlugimo, medikų sirenų, kurios beprotiškai skuba ir, atrodo, kad niekada nesuspės atvykti ir išgelbėti visų.
Jūsų rankos, Lietuvos žmonės, jau pažymėtos sunkios istorijos, turėjo jėgų palaikyti mane, užsienietį, kuris po truputį mokosi švelnios ir kartu – šiurkščios kalbos pagrindų. O sudėtingos kultūros bruožai verčia smarkiai stengtis tam, kad galėtum suprasti jos esmę ir atspalvius, elementus, kurie ištirpsta tūkstančio metų senumo istorijose apie karalius, princus, sapnus apie vilkus, tamsias legendas, įsiveržimus, nuosmukius, atgimimus, lietų ir dangaus begalybę. Keistas kartais būna gyvenimas...
Tuo metu lietuvių kalbos kursuose užsieniečiams Vilniaus universitete rašiau trumpą esė, pilną neseniai išmoktų žodžių ir taisyklių. Tarsi būčiau vaikas. Kalbėjau apie „La Mia Città“ – „savo miestą“ – ir apie tai, koks jis gražus ir paslaptingas. Nepaprasti lietuvių kalbos dėstytojai ir mano nuostabūs kurso draugai, atkeliavę iš įvairiausių pasaulio kraštų, iš tiesų suprato, ką tai reiškia. Vis dėlto po kelių mėnesių šis grožis ir ši paslaptis buvo sunkiai sužeisti.
Po truputį būčiau išmokęs lietuviškai ištarti žodžius „žemės“ ir „drebėjimas“. Žemės drebėjimas. Padedamas draugų, vienas kurių – televizijos žurnalistas Dalius Norkūnas, būčiau išmokęs ir kitų žodžių.
Dėkoju ir keikiu likimą
2009-ųjų balandžio 6-osios ryto buvo beveik neįmanoma suprasti. Nakties gilumoje nuo draugės gavau žinutę, kurios, pusiau miegantis, nelabai ir supratau. Maniau, ji kalba apie įprastinius požeminius smūgius, kuriuos patirdavo mano krašto žmonės jau beveik tris mėnesius, įskaitant ir savaitę absoliučios baimės, kuri po to sukėlė didelį žemės drebėjimą.
Tačiau draugo skambutis 7 val 30 min. Italijos laiku mane išvertė iš lovos: „Skambink saviškiams, nutiko didžiulė nelaimė!“ Per televizorių išgirdau: „6,3 balo smūgis pagal Richterio skalę.“ „Žuvo visi“, – pagalvojau. Dar ir šiandien ausyse skamba greitosios pagalbos sirenos ir mano brolio balsas iš toli: „Jaučiamės gerai, esame gyvi, greitai susiskambinsim.“
Bet kančia nenumaldomai augo. Kančia gyventi 2,5 tūkst. kilometrų atstumu. Erelis staiga nustojo skraidyti. Man neliko nieko kito, kaip tik įsivaizduoti visas įmanomas galimybes, kurios dar galėtų nutikti. Televizija kiekvieną minutę vis kartojo apie sužeistuosius ir žuvusiuosius. Mano brolis, profesionalus žurnalistas, tuos sužeistuosius ir žuvusiuosius matė pats savo akimis. Visus. Matė taip, kaip juos matė medikai, profesionalūs gelbėtojai, ugniagesiai, paprasti miestiečiai ir savanoriai, kurie kasė plikomis rankomis tarp griuvėsių tam, kad išgelbėtų kiek įmanoma daugiau žmonių.
Studentų namuose įvyko baisi tragedija, žuvo aštuoni žmonės, kiti išsigelbėjo išvykdami iš pastato prieš prakeiktas 3 val. 32 min. ryto. Nesibaigiantis skausmas. Ona, kaimelis už kelių kilometrų nuo L'Akvilos, atrodė kaip Bagdadas po oro atakos. Beprotybė. Purvina neteisybė. Vaikai, palaidoti po akmenimis ir miesto bei priemiesčių sienomis...
Mano draugas iš JAV susisiekė su manimi per „Facebook“ ir pranešė apie pirmąją auką, kurią pažinojau: Berardino Bruno, kuris buvo šiek tiek jaunesnis už mane. Bėgant laikui paaiškėjo ir kitų aukų vardai. Kai kurias iš jų pažinojau, kaip kad Antonella Cora ir Benedetta Pezzopane, kuri mirė po griuvėsiais apkabinta savo sužadėtinio. Tą pačią naktį Vilniuje aš buvau apkabintas savo didžiosios gyvenimo meilės...
Kodėl taip atsitiko? Dėkoju ir keikiu likimą. Prieš ketverius metus – chaosas, šiandien – tyla ir tamsa.
Ačiū Lietuvai
O aš rašau apie L'Akvilą ir apie Lietuvą. L'Akvila ir Vilnius, Panevėžys, Kaunas, Trakai, Šiauliai, Klaipėda, Ukmergė, Plungė, Anykščiai, Biržai ir visos kitos vietos, kurių nepajėgiu išvardinti čia. Lietuva, kurią nešioju savo širdyje.
Mano mintyse – Lietuva, kurią noriu kuo greičiau pamatyti. Sugrįšiu tam, kad išgerčiau sulos iš jūsų medžių, kad dalyvaučiau pavasarinėje mugėje, paprašysiu ir aš žemės pabusti – bet ne tam, kad sužeistų, kaip kad sužeidė mus, L'Akvilos gyventojus.
Pyksiu kaip visada ant tų, kurie turėjo palikti Lietuvą, ir verksiu viduje, nes tokių nuostabių miškų niekur niekada pasaulyje nerasi; žavėsiuosi iš naujo jūsų gražiomis bažnyčiomis ir melsiuosi pasauliui tam, kad pamatyčiau iš naujo atstatytas L'Akvilos bažnyčias, kol dar ne per vėlu. Juoksiuosi iš gandro, tupinčio kamino viršūnėje, mokysiuosi, kaip paruošti tuos sudėtinguosius skaniuosius cepelinus, ir lauksiu vasariškos liūties. O kai metų laikas taps tamsesnis, uždegsiu žvakelę už mus visus šioje planetoje.
Mano „ačiū“ skirtas visiems, kuriuos pažinojau Lietuvoje, ir visai Lietuvai. Jie mane mylėjo, palaikė ir atleido tada, kai neturėjo atleisti. Mano „ačiū“ skirtas jūsų tautai, kuri man yra sava iki pat širdies gelmių. Ji man sava, taip pat kaip sava yra L'Akvila.
Svajoju, kad galėčiau vėl sugrįžti, tikiuosi greitai, į vietą, kurioje nustojau būti niekuo ir tapau vyru. Teisus ar klystantis, nežinau, niekada to nesuprasiu, kad papasakočiau jums, jog L'Akviloje viskas gerai ir kad atradau gyvenimo kelią.
Grįšiu ir tam, kad įsitikinčiau, jog ir Lietuva laikosi gerai ir kad surado kelią į ateitį.
Žinokite, kad ir L'Akvilos gyventojai, kaip ir lietuviai, yra priversti emigruoti, nutolti nuo gimtosios vietos, išvykti ir kvėpuoti oru, kuris nepriklauso ekonominės krizės priežastims ir žiaurioms gamtos klaidoms.
Galvokite apie žavingas lietuvaites, lietuvišką didybę, dvasią, apie savo orumą nuostabiausiose akimirkose ir tose, kurios skaudina širdį.
Galvokite apie tą, kuriam skaudu, nes turėjo ištarti „sudie“ žemei, kuri nepalieka abejingų. Jie yra mes ir mes esame jie. Niekada jų neužmirškime.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
