Žinia bloškė į neviltį: vėžys glemžiasi ir mamą, ir brolį

Sako, mirtis yra natūralus dalykas, ir jos nereikia bijoti. Taip, pačios mirties gal ir nereikėtų bijoti. Tai - tik paskutinis iškvėpimas, paskutinė akimirka, po kurios tau turbūt susvaigs galva ir tu neteksi sąmonės amžiams. Ir tai nėra pats baisiausias dalykas. Baisiausias dalykas - tai kelias, kurį tenka praeiti kiekvienam nepagydomai sergančiajam ir jo artimiesiems.

Sunkiausias dalykas - matyti dar sveikai atrodantį artimą žmogų ir suprasti, kad jis nepagydomai serga.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Sunkiausias dalykas - matyti dar sveikai atrodantį artimą žmogų ir suprasti, kad jis nepagydomai serga.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ema

Oct 5, 2013, 7:27 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 11:04 AM

Žinia, kad mano mama serga onkologine liga, kuri nepaliko jai net menkiausio šanso išgyventi, mane pribloškė. Aš nebuvau pasiruošusi su ja atsisveikinti. Sunku apibūdinti visus jausmus, kuriuos patyriau tuo metu. Tai - ir baimė, jaudulys, pyktis, pasimetimas, neigimas, viltis, gailestis, noras padėti, palaikyti ir išgydyti.

Tokius jausmus patyriau aš, sveikas žmogus. Net baisu pagalvoti, ką patiria patys sergantieji.

Atsimenu, kaip mama drebančiu balsu telefonu pasakė, kad auglys piktybinis. Atsimenu, kaip pasakiau: „Mamyte, nesijaudink, tuoj atvažiuosiu ir viska išsiaiškinsiu.“ Sunku prisiminti, kaip linkstančiomis kojomis ir garsiai plakančia širdimi pravėriau palatos duris ir pamačiau verkiančios mamos akis. Kaip apkabinau ir raminau glostydama jos plaukus sunkiai tramdydama ašaras ir šnibždėdama: „Viskas bus gerai, mes kovosime ir laimėsime.“

Tai buvo sunkiausias dalykas: matyti dar sveikai atrodantį artimą žmogų ir suprasti, kad jis nepagydomai serga. Išėjusi iš ligoninės ir atsisėdusi ant pirmo pasitaikiusio suoliuko, pradėjau verkti. Man buvo be galo gaila ne tik mamos, bet ir savęs. Aš nieko nenusimaniau apie onkologiją, tik žinojau, kad tai - baisi liga, nuo kurios mirštama.

Bet aš pažadėjau padėti kovoti. Kaip? Kaip aš tai padarysiu, nuo ko pradėsiu? O sako – mirtis baisi. Ne. Baisus kelias. Kai tu stengiesi padėti visais įmanomais būdais bijodama nepakenkti dar labiau, nei kenkia liga. Kai tu ieškai žolės, renki grybus, gaudai rupūžes, darai antpilus, skaitai, naudoji tradicinius ir nelabai gydymosi budus, griebiesi už šiaudo, kad tik padėtum pasveikti. Ir ta baisi neviltis, kai tu matai, kad visa tai nepadeda!

Labai džiugu, kai už sergančiojo gyvenimą padeda kovoti artimieji, gydytojai. O aš likau viena. Gydytojai tiesiog atliko standartinį gydymą ir paleido namo numirti. Niekas nepamokė, kaip slaugyti tokius ligonius, kaip palydėti ir palengvinti išėjimą. Artimieji? Jie tiesiog stebėjo, kuo čia viskas baigsis. Taip ir nesupratau - kodėl? Kodėl taip retai aplankydavo ir skambindavo? Kodėl, vietoj pagalbos, skaudino žodžiais ir veiksmais mane ir mamą?

Praėjo pusantrų metų. Tokia pačia liga, kokia sirgo mano mama, susirgo ir brolis, jaunas dar vyras, gyvenantis kitoje šalyje. Aš, pamiršdama nuoskaudas ir nesusipratimus, paskambinau norėdama padėti ir palaikyti. Brolis atsisakė su manimi kalbėtis. Jo žmona pasakė, kad jis negali susitaikyti su mintimi, kad mes pasiliekam, o jis turi išeiti.

Aš nepykstu ant jo, nes suprantu, koks tai yra sunkus kelias, išėjimo kelias. Jis pasirinko mirti be kovos ir artimųjų pagalbos ir aš priversta gerbti jo pasirinkimą. Bet kodėl man taip sunku? Kodėl jaučiuosi kalta?

***

Laura Bratikaitė, psichologė:

„Perskaičius istoriją norisi prisiminti, ką Vydūnas kūrinyje „Rožės ir Lelijos“ rašė: „Gyvenimo patirtys yra tam, kad mus žadintų. O čia žmogui daugiausiai reiškia žmogus. Niekas jam negali sukelti tiek daug skausmų, kaip kitas žmogus, bet jam ir neišbudina tiek džiaugsmo ir laimės. O visų galingiausiai mus veikia mūs artimasis, kad jis mirdamas nuo mūsų skiriasi... Jis tuomet lyg tilsta, jei tylėtų amžinai. O tačiau jis kaip tik tada mums gyviausiai reiškiasi. Taria mūsų skausmu tada mums balsų tūkstančiai ... Ir mūsų visas vidus lyg šaukia paaiškinimo prasmės to, kas pasidarė, paaiškinimo žmogaus gyvenimo, jo likimo ir mirties prasmės.“

Ir nepriklausomai nuo to, ar sergantis artimasis paima pagalbos ištiestą ranką (kaip kad istorijoje mamos atveju), ar atsiriboja tylos siena (istorijos herojės brolio atveju), mums vis vien skauda. Nes skausmas dėl artimojo yra tolygus jaučiamai meilei ir to žmogaus svarbai mūsų gyvenime. O kaltės jausmas beldžiasi kaip gyvas priekaištas to, kad ta prabanga, kurią mes vakar sau leidome – nebendrauti su artimuoju, tampa mūsų šiandienos skurdu. Ties netekties slenksčiu nublanksta nuoskaudos ir nesutarimai ir išsigrynina tikroji žmogiškojo ryšio prasmė. Istorija pamoko nelaukti ligos tam, kad suvokti, kokie brangūs yra mums artimieji.

Tam tikra prasme, nepagydoma liga dovanoja mums LAIKĄ, suteikia galimybę sąmoningai praleisti laiką su mūsų artimuoju. Suvokiame, kad laikas pamažu senka ir būtent dėl to jį dar labiau branginame ir vertiname. Galbūt atsiprašome artimojo, galbūt padėkojame, galbūt išpažįstame jausmus, bet svarbiausia – turime galimybę atsisveikinti...

Istorija taip pat parodo, kokia svarbi yra paliatyvi pagalba šeimai, susidūrus su nepagydoma liga. rodo. Susirgęs žmogus, tiek artimieji jaučiasi ypač pažeidžiami ir bejėgiai. Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų, tai siekis surasti sprendimą. Tokioje situacijoje artimajam nori nenori tenka tapti slaugytoju, psichologu, socialiniu darbuotoju ir dvasininku viename asmenyje. Todėl paliatyvioji pagalba, siekianti užtikrinti geriausią įmanomą gyvenimo kokybę (fizinę, psichologinę, socialinę, emocinę, dvasinę) šeimai, tampa galimybe sergančio žmogaus kelionę „su bilietu į vieną pusę“ padaryti lengvesnę, o jį toje kelionėje lydinčiojo – prasmingesnę.“

***

Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą Tyla žudo ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.

Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.

* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.

* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.

* Rašykite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.