Prieš 4 metus mano tuomet keturiolikmetis sūnus pradėjo sirguliuoti. Buvo vasara, tai dar nieko, bet rudenį pradėjo dejuoti, kad mirguliuoja akyse, tirpsta kairė kūno pusė.
Sūnus tada mokėsi menų mokykloje ir jam reikėdavo kiekvieną dieną išmokti kokį nors kūrinį ir sugroti pianinu. Visa tai atlikti jam sekėsi vis sunkiau ir sunkiau, pasipylė pastabos iš pedagogų.
Kreipėmės į šeimos gydytoją. Atlikusi kokius tik įmanoma poliklinikoje atlikti tyrimus ji nusiuntė mus į Panevėžio ligoninės vaikų skyrių. Dėl bendro silpnumo, dėl mirgėjimo akyse ir galvos skausmo sūnui buvo suteikta psichologo pagalba, jam pagerėjo. O dėl akių buvo pasakyta: „Pasakyk mamai, kad tau atneštų vaikiško šampūno, praplausiu su juo, ir viskas bus gerai.“ Na, taip ir darėm, plovėm tas akis...
Bet po kelių mėnesių sūnui ir vėl pablogėjo sveikata ir jis vėl buvo paguldytas į tą patį vaikų skyrių. Po mėnesio išleistas nustačius diagnozę – įtempti galvos skausmai, nosies pertvaros iškrypimas, ūmus kairės pusės pansinusitas.
Sūnus išsiųstas į vaikų reabilitacijos centrą Kaune, o iš ten po mėnesio išleistas su tomis pačiomis diagnozėmis ir gydytojų rekomendacijomis: šeimos gydytojo kontrolė, vaikų neurologo kontrolė, vengti didelių fizinių krūvių, gerinti psichoemocinę būklę.
Su tokiomis emocijomis mes sutikome naujuosius 2010 metus. O jau vasario mėnesį sūnui psichiatrė diagnozavo asteninį sindromą, paskyrė antidepresantus. Nuo visų šitų gydymų mano sūnus tapo apatiškas, jam darėsi vis sunkiau mokytis. Poliklinikos gydytojų komisija jam paskyrė mokymąsi namuose.
Tačiau niekas nepasikeitė: sūnui sekėsi vis prasčiau ir kiekvienais metais tekdavo vis iš naujo gultis į ligoninę profilaktiniams tyrimams. Bet taip niekas nieko naujo jam ir negalėjo pasakyti. Tada aš jau pati pradėjau pykti ant savo sūnaus, juo nebetikėjau, vis šaukdavau, kad jis pasidarė tinginys, kad pasidarė niekam tinkamas vaikas, kad simuliuoja savo ligomis, jog nereikėtų eiti į mokyklą. Versdavau jį eiti į sporto salę, kad sportuotų, štangas kilnotų. Ir jis ėjo, bet mačiau, kad tai jam sunku.
Vieną kartą jis man vos neverkdamas sako:
– Man gėda prieš draugus.
– Kodėl? Ko čia gėdytis? Reikia tau džiaugtis, kad suteikiu sąlygas sportuoti.
– Mama, tu paklausyk manęs! Aš nebeiškeliu tu štangų, – jo akyse pamačiau ašaras.
– Na, čia dabar, ar jau visai ištižęs palikai? – aš pasišaipiau iš jo.
– Manęs vis labiau ir labiau neklauso kairė pusė.
Tada jau pradėjau rimčiau sūnaus klausytis, mes susėdom abu ir rimtai pakalbėjom. Jis man pasipasakojo, kad vis blogiau mato kaire akimi, kad ji mirguliuoja jam ir apeina kokiu tai šešėliu. Susirūpinau ir vėl kreipėmės į šeimos ir akių gydytojas, sūnui buvo padaryti tyrimai, jis paguldytas į ligoninę.
Deja, gydytojai ir vėl nieko nerado, o man į akis pasakė, esą sūnus viską simuliuoja. Tuomet aš ir vėl pradėjau juo nebetikėti, jis vėl mano akyse pasidarė aferistas, nenorintis eiti į mokyklą, tingintis dirbti. Tarp mūsų vėl kilo didžiuliai kivirčai. Niekada neužmiršiu vieno tokio nutikimo, kuris mane vos ne iki beprotybės privedė. Sūnus pasakė:
– Mama, man yra makula (lėtinė tinklainės geltonosios dėmės degeneracinė liga. – Red.).
– Profesorius jau pasidarei ligų beieškodamas? – garsiai nusijuokiau.
– Tu mano vienintelis brangiausias žmogus ir manimi netiki? – jis vos neverkė.
– Vaikeli, tai labai senų žmonių liga, – nustebusi jam pasakiau.
– Mama, bet tokie pat požymiai darosi su mano akimi, – žvelgė jis į mane.
– Na, gerai, rytoj vėl paskambinsiu šeimos daktarei, – pažadėjau jam.
Nuėjau miegoti, bet mintys vis labiau ir labiau sukosi apie tą ligą, apie kurią sūnus sužinojo internete. Ryte apie savo sūnaus atradimą papasakojau gydytojai.
– Tas tavo vaikas turbūt sėdi prie to kompiuterio ir neina į mokyklą? Iš neturėjimo ką veikti ieško ligų, – ištarė ji ir išrašė siuntimą pas neurologę.
Mums labai pasisekė – papuolėme pas labai gerą vaikų neurologę. Pirmiausia ji mane išbarė, kad leidžiu sūnui sportuoti, ir paklausė, ar jis kokių sunkių darbų nedirbęs.
– Na, tai dirbo kaime, ten statybos vyksta pas gimines, jis padėjo.
– Ar sunkiai dirbo? – ji vis mane kamantinėjo.
– Na, gal ir sunkiai, nes liejo namui pamatus, vežioti skiedinį reikėjo.
– Na, tai pasiekėt savo nežinomų ligų finišą.
– Tai kad man niekas nesakė, kad jam negalima dirbti sunkių darbų, – paprieštaravau.
– O tai kaip šeimos gydytoja? Ji nematė įrašų iš reabilitacijos? – klausiamai pažvelgė.
– Na, tai kad nieko tokio neminėjo, atsakiau tyliai.
Mūsų geroji daktarė paskyrė vaistų ir liepė labai atsipalaidavus, be jokių stresų gydytis. Tikėjau daktarais, kurie visi vieną ir tą patį kartojo, kad nieko neranda. Tačiau paskutinės daktarės žodžiai mane privertė suabejoti, ar aš viską padariau, kad savo sūnui padėčiau.
Kita mūsų stotelė – ir vėl konsultacinė poliklinika. Kaip dabar pamenu, sūnus įėjo į gydytojos kabinetą, o aš laukiau koridoriuje. Netrukus jis su įlašintais lašeliais išėjo pasėdėti koridoriuje, po kiek laiko pakvietė į kabinetą. Ir staiga pamačiau, kad vyksta kažkas negero – iš vieno kabineto į kitą pradėjo bėgioti daktarai. Staiga mano vaikas buvo nuvestas į kitą kabinetą, o iš jo išėjo visa sukaitusi daktarė. Ji pašaukė mane. Aš įėjau ir pamačiau savo sūnų, sėdintį susiėmus galvą. Išgirdau daktarės kaltinimą:
– Ką jūs padarėt? Jūsų sūnus prarado akį! – rėkė ji ant manęs.
Aš net ir šiandien nežinau, ką aš jai pasakiau, bandžiau aiškintis. Bet svarbiausia – supratau, kad labiausiai kalta aš pati, kad patikėjau daktarais, kurie abejingai kreipė dėmesį į mano vaiko nusiskundimus. Tą pačią dieną mes išvažiavom į Kauno klinikas, ten buvo dar kartą patvirtinanti ta pati diagnozė – geltonoji degeneracinė dėmė.
Ji jau buvo apėmusi visą kairiąją akį. Buvo didelė tikimybė, kad tas pats gresia ir dešinei akiai... Net profesorius pasakė: „Reikia stebuklo.“ O medikai pažadėjo, kad pabandys tą dėmę sutraukti į randą.
Taip visas mėnuo praėjo meldžiantis. Meldžiau stebuklo savo sūnui.
Netrukus iš Kauno profesoriaus sulaukiau geros žinios – parazitinė liga nugalėta, ji nepalietė kitos akies, o ta dėmė buvo sudeginta į randą. Teko susitaikyti, kad vieną akį sugadino gydytojų klaida.
Kai sūnus grįžo iš Kauno klinikų, mes nuėjome pas šeimos gydytoją vėl siuntimo pas tą pačią daktarę neurologę. Ji labai stebėjosi, kad yra tokia liga. Nebuvo nei man užuojautos, nei mano sūnui pritarimo, kad jis pats kompiuteryje susirado sau tą ligą.
Deja, tai nebuvo mūsų kančių pabaiga. Bėgo laikas, o sūnui pradėjo silpti kairioji pusė. Sūnus buvo paguldytas į ligoninę, ir netrukus vėl trenkė žinia: jam diagnozuota somatoforminė cerebrinė disfunkcija/ piramidinis nepakankamumas su hemi sindromu su galimu Takajasu ligos variantu.
Šių metų balandžio 23 d. kreipėmės į Santariškių klinikų vaikų ligoninę, sūnus buvo paguldytas į šios ligoninės skyrių, o jam diagnozuota galima jaunatvinė osteochondrozė...
...o dabar aš jau nebeturiu savo vaiko...
Mielieji, pabudau šiąnakt nuo spengiančios tylos. Ar jūs galite įsivaizduoti, kokia tai spengianti tyla? Norėčiau apkabinti ir išbučiuoti savo vaiką... Kovokite už savo vaikus. Tikėkite savo vaikais. Nes jie yra brangiausi gyvenime.
***
Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą „Tyla žudo“ ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.
Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.
* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.
* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.
* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo ir nežinios. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalykite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį. Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?
Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalykite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
