Kai buvau dar studentė ir nuėjusi pas ginekologę eilinei patikrai išgirdau, kad laukiuosi, nustebau. Juk neseniai persirgau, o gydytoja pranešė, kad aš nėščia.
Iš pradžių - išgąstis, paskui - skambutis draugui ir visiems artimiesiems. Net nebandžiau nusipirkti nėštumo testo, kad įsitikinčiau, jog laukiuosi. Aklai tikėjau gydytoja.
Pribloškė gydytojo žodžiai
Pagaliau sulaukiau tos dienos, kada turėjo įvykti pasimatymas su maža kruopele. Išsiruošėm su draugu pasipuošę lyg į kokią šventę. O gydytojas įtartinai tyli, vis po pilvą aparatą brauko... Supratau, kad kažkas ne taip.
Pagaliau prabilo: žinios nekokios, kuo greičiau į priimamąjį, jokio nėštumo nėra. Pasirodo, didžiulės cistos manyje auga, kurias reikia kuo skubiau pašalinti, nes jei jos trūktų, gali liūdnai baigtis.
Man pradėjo byrėt ašaros. Aš jau buvau susigyvenusi su tuo, kad būsiu mama, ir staiga viskas apsiverčia aukštyn kojom. Per ašaras nematydama kelio pasiekiau priimamąjį. Išoperavo mane, tai buvo pjūvis per visą pilvo apačią. Prie abiejų kiaušidžių buvo didžiulės cistos. Laporaskopu negalėjo jų pašalinti, tad teko pjauti.
Erzinantys artimųjų klausimai
Išleisdama į namus gydytoja pasakė, kad turiu stengtis per pusę metų pastoti. Bet pro ausis praleidau šiuos žodžius. Juk mes dar jauni, mums tik po 20 metų, nors ir dirbantys, bet studentai, gyvenantys pas tėvus, nevedę.
Tad toliau džiaugėmės gyvenimu, vienas kitu. Apsivedėm, baigėm mokslus, gavom gerus darbus, pagaliau nusipirkom nuosavą būstą. Ir pradėjom svajoti apie vaikus. Rodos, nieko netrūko, tik vaikų.
Vis dažniau užduodami artimųjų ir draugų klausimai, kodėl „neperkame“ vaiko, pradėjo erzinti. Gyvenau skaičiuodama vaisingas dienas, matuodama temperatūrą ir panašiai. Deja, mano pastangos buvo bevaisės.
Viltis – stipresnė už viską
Taip laukdami ir nesulaukdami stebuklo 2 metus, kreipėmės pagalbos į medikus. Jie pasiūlė daryti laporaskopiją. Po jos išvada tokia: užakę kiaušintakiai, bet sąaugas pavyko atidalinti. Tai suteikė vilčių.
Bandėm daryt inseminaciją nieko nelaukdami, kol vėl nesusidarė sąaugos. Pirmas kartas - nesėkmingas. Bandėm vėl. Ir vėl nepasisekė. Ir taip nesėkmingai bandėm penkis kartus. Vis be taip laukiamo rezultato.
Ištirpo visos santaupos, bet taupėm vėl. Po metų vėl ieškome pagalbos. Vėl laporaskopija, kartu padaroma ir histeroskopija, kad apžiūrėtų gimdą, nes jau turim minčių apie dirbtinį apvaisinimą. Diagnozė ta pati - užakę kiaušintakiai, bet vėl juos pavyksta atidalinti. Gimda graži, jokių ten problemų nerasta.
Kadangi nebetikėjome inseminacijomis, nes jos gana brangios ir nedavė rezultato, nutarėme daryti dirbtinį apvaisinimą, kad nebešvaistytume pinigų. Pasiekėme Latviją, nes ten pigiau, geri specialistai, aparatūra. Po ilgo pokalbio su gydytoju, buvo paskirta schema, vaistai, visas protokolas.
Grįžom namo kupini vilčių, kad jau greitai viskas pasikeis, kad pagaliau tapsime visaverte šeima. Niekas nebaisu, nei dūriai į pilvą, nei narkozės... Mintis viena - viską iškęsiu, kad tik būtų.
Atėjo ta diena, kai įsodino embrioną. Vyras namo mane vežė kaip kiaušinį saugodamas, kad tik jokių duobių. O aš sau guliu, glostau pilvelį, svajoju.
Tik įvažiavus į Lietuvą - skambučiai tėvams, sesėms, broliams, kad jau grįžtame ne vieni. Visi be galo laukia.
Antrasis bandymas – ir vėl nesėkmė
Tik vėliau supratau, kad tai buvo didžiulė klaida artimiesiems pasisakyti. Leidau tas 10 laukimo dienų skaitydama knygas, žurnalus apie nėštumus, vaikus. Ir nesulaukusi termino pabaigos pradėjau kraujuoti. Bet vis dar viliuosi. Pridaviau kraują, ir tyrimai rodo - vėl nesėkmė.
Ašaros, neviltis, atrodė, gyvenimas slysta iš po kojų. Vis tik sunkiausia akimirka buvo, kai pasipylė artimųjų skambučiai su klausimu, ar jau gali sveikint. Man žodžiai strigo gerklėj. Buvo labai sunku matyti, kaip dėl mūsų verkia ir kenčia artimiausi žmonės. Nusprendėm su vyru, kad kai kitą kartą vėl startuosim, niekam nesakysim, tik mudu abu žinosim.
Praėjo dar pusantrų metų be jokių gydymo įstaigų, tyrimų. Vėl atsitiesėm, susitaupėm pinigų ir pradėjom galvoti, kad reikia bandyti antrą kartą. Tyliai, niekam nesakydami vėl keliavome į Latviją, vėl sekė eiliniai tyrimai prieš dirbtinį apvaisinimą. Jie rodė - viskas gerai, kliūčių nėra.
Startavom. Vėl narkozė, punkcija, du embrionai pilvelyje. Glosčiau jį, kalbinau, ėjau į bažnyčią, meldžiau Dievą, kad šis kartas būtų lemtingas. Bijojau, kad jei nepavyks, nebeturėsiu jėgų vėl bandyti. Vijau tokias mintis iš galvos, įsivaizdavau, kokia gera būčiau mama, o vyras - tėtis.
Vėl tas laukimas, kuris žudo. Kantriai laukiam. Sulaukiau termino pabaigos. Valio, neteplioja, nekraujuoju, gal užkibo - kirba mintis. Nėštumo testo nedariau, pridaviau kraują, nes tik jis tiksliausiai parodo. Laukiau dvi valandas, kol bus atsakymas. Jos buvo tokios ilgos, kad, atrodė, sustojo laikas. Vis vyras skambina, ar dar neturiu atsakymo.
Ir pagaliau, jau. Bijau pasižiūrėt į lapelį su atsakymu. Išdrįstu ir... Mums ir vėl nepavyko.
Pirma mintis - kaip pasakyti vyrui, vėl jį nuliūdinsiu. Guodžiau save, kad gerai, kad niekas nežino, jog mes bandėm vėl. Tik mums bus sunku, bet artimiesiems nereikės dėl mūsų jaudintis.
Grįžau namo, įvažiuoju į kiemą, sutinku vyrą. Jis viską suprato be žodžių, stipriai apsikabinau ir kaukiau lyg vilkas.
Mįslingi anytos žodžiai sapne
Tą vakarą ilgai kalbėjomės, aš netgi pasiūliau skirtis, nes dėl mano kaltės jis negali džiaugtis vaikais. Vyras greitai mane nutildė. Atšovė, kad vedė mane, nes labai myli, o ne dėl vaikų. Ir kad pilni vaikų namai mažylių, pasiimsim kažkurį vaiką ir padarysim jį labai laimingą. Nusiraminau. Džiaugiausi jo tokiu požiūriu.
Dar savaitę verkiau, mintys įvairios sukosi galvoje. Buvau pavargusi nuo operacijų, nuo narkozių, nuo mėlynių ant pilvo, nuo adatų dūrių, nuo pinigų taupymo, nuo vaistų. Pavargau nuo viso to laukimo.
Nusprendėm su vyru pailsėt, juolab kad vasara artėjo. O ir minčių, ką daryt toliau, nelabai turėjom. Bandžiau apie tai negalvoti, nors labai sunkiai sekėsi. Vis akimis nulydėdavau šeimas su mažyliais. Taip norėčiau ir aš stumti vežimuką. Labiau už viską norėčiau.
Bet ką padarysi, tenka dviese leisti dienas prie jūros ir vakare susikabinus rankomis eiti saulės palydėt. Gera dviese, bet labai norisi ir mažiuko.
Vieną rytą nubudau labai laiminga. Po paskutinio dirbtinio apvaisinimo buvo praėję 3 mėnesiai. Susapnavau gražų sapną ir prieš kelis mėnesius Anapilin išlydėtą anytą. Ji sapne buvo tokia laiminga, jai niekur neskaudėjo. Sako: atėjau jums, vaikai, padėkoti ir pranešti gerą žinią. Sako, aš buvau labai laiminga turėdama jus, o dabar atėjo jūsų laikas būti laimingiems.
Ir aš nubudau. Buvo neapsakomai gera. Gal dėlto, kad anytai niekur neskaudėjo ir kad ji Ten yra laiminga. Visiems pasakojau šį sapną ir džiaugiausi, kad anytai Ten gerai.
Tik va apie kokią žinią ji ten kalbėjo? Bandžiau prisiminti, bet man nepavyko.
Žinia, pakeitusi viską
Po savaitės laukiu mėnesinių, pilvą skauda. Jau atrodo, tuoj susirgsiu. Bet vis jų nebuvo. Taip pralaukiu savaitę, niekam nieko nesakau. Išdrįsau nusipirkti nėštumo testą. Buvo sekmadienis. Nedariau dar jo. Nusprendžiu sulaukti pirmadienio ir prieš darbą pasidaryti.
Viską atlikau, kaip reikia, ir tiesiog akyse pamačiau du brūkšnelius. Man šokas! Negali būti. Aš juk be gydytojų pagalbos negaliu pastoti! Nėštumo testą įsimečiau į rankinę, vyrui nieko nepasakiau.
Darbe buvau kaip nesava, dirbti negalėjau, vis laksčiau į tualetą tikrinti ar nesusirgau, vis žiūrėjau į teigiamą testą ir negalėjau patikėti. Negi mums pavyko? Tai va kokią žinią anyta norėjo pasakyt!
Susimąsčiau. Dažnai girdėdavau sakant, kad vienas išeina, kitas ateina… Ir kai anyta sirgo, man viena draugė sakė - pamatysi, išeis mama (taip vadinau anytą), ir tu pastosi. Jos žodžiai buvo pranašiški.
Vakare pranešiau šią žinią vyrui, tiksliau, taip susijaudinau, kad sugebėjau tik testą pakišt, o žodžio negalėjau išlementi. Vyras taip pat negalėjo patikėti. Šokas abiems. Važiavom į vaistinę, prašėm paties tiksliausio ir brangiausio nėštumo testo. Rezultatas - dvi ryškios juostelės akimirksniu, reiškia, teigiamas.
Dar vis tiek netikėjom, aš pridaviau kraują. Ir pagaliau atsakymas! Seselė pasakė, kad tai - jau nemažas nėštumas arba dvynukai.
Valio. Aš laukiuosi. Jau pradedu tuo tikėti. Laukiau, kol sueis 12 savaičių, nors ir be galo sunku, bet džiaugėmės tik dviese, nesakėm niekam.
8 savaitę pradėjo teplioti. Kaip kulka atsirandu priimamajame. Guldo į skyrių. Deja, per mažas nėštumas, kad gydytojai stengtųsi jį išsaugoti. Pasakė - gamta atsirinks. Vis glaudžiau kruopytės nuotraukytę prie širdies, meldžiausi, prašiau Dievuliuko neatimti, jei jau davė.
Užmigau laikydama ją rankose. Prašiau anytos, kad mus saugotų ir globotų iš Ten. Tikėjau, kad ji man atsiuntė ilgai lauktą stebuklą, ji yra angelas sargas mano vaiko ir manęs. Tikėjau, kad viskas bus gerai.
Išleido mus į namus, širdutė plaka, viskas gerai, nors dar teplioja. Dar po kelių dienų viskas susitvarkė.
Toliau džiaugiausi nėštumu, vis stovėjau prie veidrodžio ir apžiūrinėjau save ir didėjantį pilvelį. Sulaukiu 12 savaičių. Tai buvo mano gimimo diena. Pats tinkamiausias laikas pranešti šią žinią brangiausiems žmonėms.
Turbūt įsivaizduojate jų reakciją. Stojo mirtina tyla, paskui - ašarų pakalnės, apsikabinimai. Tik šį kartą jau laimės ašaros visiems byrėjo. Ir jau visai nebeskaudėjo pasakyti, kad bandėm antrą dirbtinį apvaisinimą ir mums nepavyko. Visi ilgai negalėjo atsitokėti, ir aš jiems padovanojau geriausią dovaną per savo gimimo dieną.
Tvirčiausias ramstis – vyras
Šis sunkus kelias tikslo link truko 6 metus. Bet kai pažvelgiu atgal, nesigailiu dėl nieko. Pinigai uždirbami. Eičiau ir daryčiau tą patį. Tikrai verta. Gal man pakako jėgų, nes turėjau labai tvirtą ramstį - vyrą, kuris visada tikėjo, kad mums pavyks. Nežinau, kaip be jo būčiau ištvėrusi. Jis nusipelnė gražiausių žodžių. Vyras iš didžiosios raidės. Iki grabo lentos būsiu jam dėkinga, kad kantriai laukė, iškentė ne pačias maloniausias procedūras.
Mūsų namai tapo visai kiti. Gyvenimas tapo visavertis. Mūsų pupa jau džiugina pirmaisiais dantukais. Nors vandenys nubėgo mėnesiu anksčiau, buvau rami, nes žinojau, kad mus saugo angelas sargas. Gimė lengvai ir greitai, sveika ir didelė.
Esam labai laiminga šeima ir ją labai branginam. Nes šeima šiais laikais - didžiulė vertybė. Tik kaskart skaitant šeimų istorijas, kurios susiduria su vaisingumo problemomis, persmelkia širdį. Tada norisi šaukti - nenuleiskite rankų, brangieji, tikėkite. Norisi dalintis savo patirtimi, paprasčiausiai norisi padėti, kuo tik gali.
Tikiuosi, mūsų šeimos istorija ne vienai šeimai suteiks vilčių. Būkite stiprūs, jūs turite vienas kitą, o tai - jau yra labai daug.
Ilgai nesusilaukiate trokštamo kūdikio? Kaip sprendžiate šią problemą? O gal po ilgo laukimo ir planavimo jums nusišypsojo sėkmė? Kas, jūsų nuomone, tai lėmė? Pasidalinkite savo istorija ir patarimais kitoms panašaus likimo poroms. Siųskite savo istorijas bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
